About Juozas Jankauskas

Tam, kad galimi būsimieji straipsnelių apie vandenį skaitytojai turėtų bent minimalų supratimą apie žmogų, kuris bando juos paprotinti arba apgauti, pateikiu apie save šiek tiek biografinių ir kitokių faktų. Gimiau 1943 m. Varėnos rajono Užuperkasės kaime. 1960 m. baigiau Valkininkų vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais pavyko įstoti į Vilniaus Valstybinį V. Kapsuko vardo universiteto (dabar VU) Chemijos fakultetą. Po 5,5 metų, t.y. 1965 m. sausį baigiau mokslus ir įgijau chemiko-analitiko specialybę. Po to teko metus tarnauti Tarybinėje Armijoje, po jos dveji metai prabėgo stažuotojo-tyrinėtojo pareigose gimtajame VU Chemijos fakultete, dar vėliau - 1968-1971 m.m. LTSR MA Chemijos ir cheminės technologijos instituto aspirantūroje. Per trejus aspirantūros metus pavyko parengti ir sėkmingai apginti chemijos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją analizinės chemijos srityje. Tai buvo treji man nepaprastai naudingi, kūrybingi ir sėkmingi metai. Už tai esu labai dėkingas darbo vadovui, simpatiškam žmogui ir vienam rimčiausių (o gal ir pačiam garsiausiam) Lietuvos chemikui-analitikui profesoriui Povilui Norkui. Nuo 1975 m. dirbu VISI (dabar VGTU) Chemijos katedros vyr. dėstytoju, nuo 1983 m. tos pačios katedros docentas. 1980-1982 m.m. teko prancūzų kalba dėstyti bendrąją ir analizinę chemiją Bumerdeso (Alžyras) lengvosios pramoės institute. Tiek biografinių faktų, o dabar apie visą kitą. Pirmiausiai apie teoriją ir praktiką. Daugelis žino, kad teorija be praktikos kurčia, o praktika be teorijos akla. O kas, visgi, yra svarbiau - teorija ar praktika? Jeigu sažiningai, tai nežinau. Šia prasme gyvenime man sekėsi. Jau po pirmojo kurso tuometis Bendrosios chemijos katedros vedėjas Rimgaudas Pajėda pasiūlė po paskaitų dirbti laborantu. Aš su džiaugsmu sutikau ir nei kiek dėl to nesigailiu. Koks buvo laboranto darbas? Ogi reikėjo paruošti laboratoriniams darbams visus reikalingus tirpalus ir darbo priemones, išbandyti tuos darbus ir galų gale prižiūrėti ir konsultuoti dirbančius Gamtos ir Medicinos fakultetų studentus. Teko susidurti ir su tokiais darbais, kurių teorijos ir pats dar nebuvau išklausęs. Tai buvo neįkainojama praktika, kuri vėliau labai pravertė. Beje, neseniai išgirdau gana smagų anekdotą apie teoriją ir praktiką. Pabandysiu atpasakoti. Kembridžo universitete ant laboratorijos durų pritvirtintoje lentelėje patalpintas toks tekstas: Praktika yra tada, kai viskas veikia, tačiau niekas nežino kodėl. Teorija yra tada, kai visi viską žino, tačiau niekas neveikia. Mūsų laboratorijoje šie du dalykai yra susieti - niekas neveikia ir niekas nežino kodėl. Na, pakaks. Pereikime prie vandens. Kas mums yra vanduo, ar pakaks jo išteklių tolydžio didėjantiems žmonijos poreikiams patenkinti, kaip keičiasi Žemėje esančio gamtinio vandens kokybė, kokį poveikį jai daro ūkinė žmonių veikla? Tai tik nedidelė dalis klausimų, kurie rūpi ne tik vandenį ruošiantiems ir tiekiantiems specialistams, bet ir jo vartotojams. Su šiais klausimais betarpiškai susidūriau, kai vandentvarkos specialistų rengimas iš tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) buvo perkeltas į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar VGTU) ir man (kaip jauniausiam Chemijos katedros dėstytojui) buvo švelniai tariant „pasiūlyta“ skaityti „Vandens chemijos“ teorinį kursą bei parengti atitinkamus laboratorinius darbus. Skaitomas kursas buvo naujas, todėl per vasaros atostogas reikėjo labai daug dirbti, studijuoti specialiąją literatūrą (daugiausiai rusų kalba). Tada, o ir vėliau gelbėjo Vilniaus universitete įgyta chemiko-analitiko specialybė ir ypač nemaža analitiko praktinio darbo įvairiose srityse (taip pat ir įvairių vandenų analizės) patirtis. Ypač daug neįkainojamų praktinių žinių buvo įgyta 1995–1997 m. tuometinės Statybos ir urbanistikos ministerijos užsakymu vykdant ūkiskaitinį mokslo darbą „Geležies ir mangano šalinimo iš požeminio vandens Lietuvos sąlygomis tyrimai ir atitinkamų normatyvinių dokumentų projekto rengimas“. Šį darbą vykdė jungtinė VGTU Vandentvarkos katedros ir Geologijos instituto Požeminio vandens skyriaus specialistų komanda. Mano užduotis buvo analitinis viso šio didžiulio darbo aprūpinimas. Pusiau gamybiniai (dabar juos vadina technologiniais arba pilotiniais) bandymai buvo atlikti Vilniaus Antavilių ir Kauno Petrašiūnų vandenvietėse. Džiugu, kad tuo metu mūsų parengtos bereagentės požeminio vandens kokybės gerinimo technologijos vėliau buvo įdiegtos ir puikiai šiuo metu veikia minėtose vandenvietėse. Pastaraisiais metais dažnai tenka važiuoti į įvairių Lietuvos rajonų vandenvietes atlikti žalio požeminio vandens analizę ir nustatyti jo kokybę. Šie duomenys reikalingi parenkant tinkamą geriamojo vandens ruošimo technologiją. Dažnai kelionės tikslas būna kiek kitoks - nustatyti nepatenkinamo vandens ruošimo įrenginių funkcionavimo priežastis. Teko bendradarbiauti ir su firmomis, kurios ruošia ir pilsto geriamąjį vandenį į butelius. Su vandentvarkos specializacijos bakalaurais ir magistrantais teko ne vieną kartą tirti, kaip veikia „Brita“, „Kenwood“ ir kiti mažiau garsių ir visiškai negirdėtų firmų buitiniai vandens filtrai (nauji ir pačio regeneruoti), tirti „sidabrinį“, „gyvą“ ir „negyvą“ bei „tirpsmo“ vandenį. Ketverius metus esu nuolat stebėjęs, kaip keičiasi nitratų koncentracijos Pagirių sodininkų bendrijoje esančiuose šachtiniuose šuliniuose, nustačiau sezoninius koncentracijų svyravimus, bandžiau iš vandens šalinti nitratus (beje, pakankamai sėkmingai). Esu ištyręs ir nustatęs cheminę įvairių daugiau ir mažiau „stebuklingų“ vandens kokybės „gerinimo“ (aktyvinimo) pakuočių sudėtį (medžiagų), įrodęs, kad Vokietijos „biznierių“ Lietuvoje bandyta platinti „energetiškai įkrauta“ ir ant vandentiekio vamzdžio pakabinta televizoriaus nuotolinio valdymo pulto dydžio dėžutė vandens kokybės visiškai nekeičia. Gal todėl, kad lietuviškas požeminis vanduo nesupranta vokiškų burtažodžių. Taigi, daugiau kaip 25 metus dirbdamas geriamojo vandens ruošimo srityje, sukaupiau nemažai teorinių ir praktinių žinių. Noriu bent dalimi šių žinių pasidalinti su jomis besidominčiais, juolab, kad bendraudamas su įvairiais žmonėmis, matau, kad jiems tokių žinių trūksta. Ir tada jie gali tapti ir tampa įvairaus plauko apgavikų ir „stebukladarių“ aukomis. Noriu padėti išsiaiškinti, kokį vandenį gerti sveika, kokį pasiimti į savaitgalio išvyką į gamtą, koks vanduo – gazuotas ar negazuotas yra geresnis, sveikesnis, kaip paprastais ir visiems prieinamais būdais pagerinti prastos kokybės požeminį vandenį, verta ar neverta gamintis tirpsmo vandenį ir t.t. ir pan.

Šis bei tas apie mineralinius vandenis

 

Mineraliniai vandenys

Internete ieškodamas medžiagos apie mineralinius vandenis, suradau, mano požiūriu,  labai įdomų žymių Lietuvos hidrogeologų prof. Algirdo Klimo ir Zenono Šontos straipsnį “Lietuviškas ir importinis pilstomas mineralinis vanduo”. Jis atspausdintas Lietuvos geologų sąjungos (LGS) žurnale “Geologijos akiračiai” (2013 m. Nr.1).  Beje, tiems, kas domisi vandeniu siūlau internete susirasti šį žurnalą. Žurnalo adresas yra toks: http://www.lgeos.lt/GA/

  Pagal mineralinių medžiagų kiekį mineraliniai vandenys yra skirstomi į 5 grupes:

1. Silpnos mineralizacijos (iki 2 g/L).

2. Mažos mineralizacijos (2-5 g/L).

3. Vidutinės mineralizacijos (5-15 g/L).

4. Didelės mineralizacjos (15-35 g/L).

5. Sūrymai (daugiau negu 35 g/L).

1-3 grupių vandenys priklauso geriamųjų vandenų grupei.

4 grupės vandenų osmosinis slėgis yra 2-3 kartus didesnis už žmogaus audinių osmosinį slėgį, todėl šios grupės vandenys naudojami balneologiniais tikslais. Maudantis tokiame vandenyje, jis „atima“ vandenį iš audinių  ir vyksta vandens šalinimas iš organizmo (dehidratacija).

5 grupės vandenys dažniausiai skiedžiami gėlu arba mažos mineralizacijos vandeniu. Taip gaminami natūralūs mineralizuoti vandenys.

Mineralinių vandenų sudėtis ir jų savybės

Vertinti fiziologinį ir gydomąjį mineralinių vandenų veikimą yra labai sudėtinga. Netgi šios srities specialistų nuomonių spektras yra labai platus. Ir tame nėra nieko nuostabaus, kadangi kiekvieno žmogaus organizmas yra skirtingas; skiriasi žmonių ūgiai ir svoriai, jų mitybos įpročiai.  Su maistu ir vandeniu (gėlu ir mineraliniu) žmogus gauna organizmui reikalingų mineralinių medžiagų. Vieni maisto produktai turi daugiau kalcio ir magnio jonų, kiti – natrio ir kalio jonų. O kiek ir kokių jonų reikia žmogaus organizmui? Į šį klausimą jau ne vieną šimtmetį atsakymo ieško įvairių pasaulio šalių higienistai. O vieningos nuomonės iki šiol nėra. Ir nieko čia keisto. Continue reading

Įvairių šaltinių vandens cheminės analizės rezultatai

 

Nemažai žmonių mano, kad šaltinių vandens kokybė visada yra gera ir ir todėl tokį vandenį vartoti yra saugu ir sveika. O kaip yra iš tikrųjų? Tam, kad patvirtinti arba paneigti vyraujančią nuostatą, reikia ištirti daugybės šaltinių vandenį. Aš, deja, esu ištyręs gal kokių 10-12 šaltinių vandenį, todėl didelių apibendrinimų daryti negaliu. Dalis analizės rezultatų  jau pasimetė, todėl žemiau pateikiu tiktai septynių šaltinių vandens cheminės analizės rezultatus. Continue reading

Įvairių šalių geriamojo vandens kokybė

Šiame nedideliame straipsnelyje pateiksiu duomenis tiktai apie tuos vandenis, kurių cheminę analizę atlikau pats. Deja, ne visų vandenų analizių rezultatai išliko, tad pateiksiu tiktai tai, ką pavyko surasti. Tai bus Vilniaus Antavilių geriamojo vandens ruošimo įrenginiuose paruoštas vanduo, Reikjaviko (Islandija) vanduo ir vanduo iš Antalijos (Turkija) bei Briuselio (Belgija). Continue reading

Ozonas vandenruošoje

Ozonas vandenruošoje

 

Ozonas (Cheminė formulė O3, molio masė M = 48 g/mol). Ozonas yra deguonies alotropinė atmaina. Jis visada pasigamina ten, kur ore vyksta elektros išlydžiai. Ozonas turi labai specifinį kvapą. O3 galima gauti vykdant praskiestos sieros rūgšties elektrolizę, jis gaminasi lėtai oksiduojantis drėgnam baltam fosforui ore, veikiant permanganatą ar bichromatą koncentruota sieros rūgštimi.

Pastaruoju metu jis dažniausiai gaminamas ozonatoriuose leidžiant per išdžiovintą orą arba gryną deguonį „tylius“ elektros išlydžius. Pirmuoju atveju  mišinyje būna 1-2 % O3, antruoju- mišinyje būna 3-5 % O3.

Dujinis ozonas yra žydros spalvos, o skystas – tamsiai mėlynas (beveik juodas). Lydimosi temperatūra yra –193 00C, o virimo temperatūra lygi –112,4 00C. 00C temperatūroje viename litre vandens ištirpsta 0,494 litrai ozono, o 18 0C temperatūroje-0,454 litrai ozono. Ozoną atrado danas Van Marumas (Van Marum) 1783 m.

Ore yra apie 0,000001 % O3. 90 % bendro atmosferoje esančio ozono kiekio yra 10-50 km aukštyje. Tam tikrame aukštyje susidaro 2-3 mm storio ozono sluoksnis, kuris saugo Žemės gyventojus nuo pernelyg intensyvaus ultravioletinių spindulių srauto.

Ozonas yra labai stiprus oksidatorius, nepalyginamai stipresnis už oro deguonį. Dėl gerų oksidacinių savybių ozonas pakankamai plačiai naudojamas įvairiose srityse: pramoninėms nuotekoms valyti, popieriui ir audiniams balinti, medicinos instrumentus dezinfekuoti, nedidelės jo koncentracijos naudojamos orui dezinfekuoti ir kt. Jis taip pat naudojamas geriamajam vandeniui ruošti: oksiduoti H2S, Fe2+, Mn2+, organines medžiagas, o taip pat dezinfekuoti vandenį. Dar XIX a. pabaigoje jis buvo pradėtas naudoti vandeniui ruošti Olandijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje. 1898-1904 m. jis buvo naudojamas Lilio, Nicos ir Paryžiaus (Prancūzija) vandens ruošyklose. Ir šiuo metu Prancūzijoje ozonas naudojamas dažniau negu bet kurioje kitoje šalyje. Dar platesnį jo vartojimą riboja palyginti aukštos ozonatorių kainos, o taip pat tas faktas, kad ozonas vandenyje nėra stabilus ir todėl gana greitai suskyla. Pavyzdžiui, distiliuotame vandenyje, kurio pH = 7,6, o temperatūra lygi 14,6 0C, ozono koncentracija sumažėja dvigubai per 40 min. Kai pH padidėja iki 8,5, šis laikas sutrumpėja iki 10 min, t.y. kuo šarmingesnis vanduo, tuo greičiau skyla ozonas.

Continue reading

„Brita“, „Kenwood“ ir kiti buitiniai vandens filtrai

Apie tokio tipo filtrus kiekvienas juos vartojęs ir nevartojęs dažniausiai turi savo nuomonę ir vertinimą. Vertinimai svyruoja labai plačiame intervale: nuo „geri“ ar „labai geri“ iki „blogi“, „labai blogi“, „bakterijų veisyklos“.  Kai šie filtrai pasirodė mūsų parduotuvėse, mano kolegos ir tiesiog pažįstami, žinantys, kad aš dirbu su vandeniu,  klausdavo mano nuomonės apie juos. Mano atsakymas būdavo toks: aš jų nenaudoju ir todėl nieko apie jų gerąsias ar blogąsias savybes pasakyti negaliu, lygiai taip pat negaliu pasakyti verta ar neverta juos naudoti.

Continue reading

Filtravimas po įvado (geriamojo ir techninio vandens filtrai)

Reikia ar nereikia vandentiekiečių patiektą vandenį dar kartą filtruoti Vilniuje, Kaune, Anykščiuose, Nidoje, Balbieriškyje ar kitur, gal reikia rūsyje įsirengti nuosavus papildomus vandens kokybės gerinimo įrenginius, o gal pakanka paprasto tinkamo tankio mechaninio filtro, ar vis dėlto po kriaukle pasistatyti atvirkštinio osmoso principu veikiantį ir iš vandens pašalinantį 93-95 % visų jame esančių druskų, filtrą? Pastarąjį, priklausomai nuo firmos-gamintojos vardo ir pačio filtro dizaino, galima įsigyti už 600 -4000 litų.

Continue reading

Fasuotas vanduo: pliusai ir minusai

Užėjus į bet kurį prekybos centrą akys raibsta nuo fasuoto vandens įvairovės. Įvairaus dydžio plastikinėje ar kitokioje taroje galima rasti visokio vandens: mineralinio, natūralaus mineralinio, mineralizuoto,  stalo, gazuoto ir negazuoto, paruošto ir išpilstyto Lietuvoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Gruzijoje ir t. t. ir pan. Kaip išsirinkti geriausią, tinkamiausią, skaniausią, sveikiausią? Užduotis ne iš lengvųjų. Vieni renkasi tą, kuris dažniausiai reklamuojamas ar tą, kurio reklama skamba gražiausiai, kiti bando etiketėje įžiūrėti nepaprastai smulkiu šriftu pateiktą vandens mineralinę sudėtį, treti vadovaujasi kaimynų ar pažįstamų rekomendacijomis.

Continue reading

Atvirkštinio osmoso (AO) technologijos (angl. RO – Reverse Osmosis)

            Atvirkštinio osmoso technologijos vandenruošoje: pliusai ir minusai 

Pareikšti savo nuomonę apie atvirkštinio osmoso (AO) technologijas vandenruošoje paskatino „Vandentvarkoje“ (2011 m., Nr.39) perskaitytas hidrogeologo habil.. dr. A. Klimo straipsnis „Nauji iššūkiai vandens tiekėjams ir hidrogeologams“. Šiame straipsnyje paliestos dvi temos: 1) naujų atominių elektrinių statybą Lietuvoje,  Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje bei jų galimas poveikis mūsų paviršiniams ir požeminiams vandenims; 2) AO technologijų diegimas gerinant geriamojo vandens kokybę.

Nenoriu smulkiau diskutuoti apie atomines elektrines ir jų keliamus pavojus visų pirma todėl, kad nesu šios srities specialistas (arba „ekspertas“, kaip dabar madinga sakyti). Visų antra, manau, kad mes turime pakankamą patirtį eksploatuojant Ignalinos atominę elektrinę. Visų trečia, dar visai neaišku, kurios šių elektrinių bus iš tikrųjų pastatytos.

Continue reading

Vandentiekio vamzdynai ir vandens kokybė

Seniausias Lietuvoje yra Vilniaus vandentiekis. Nuo 1501 m. vanduo buvo imamas iš Vingrių šaltinių (dabartinė Vingrių gatvė), o nuo 1534 m. – ir iš Žiupronių (Misionierių) šaltinių. Mediniais vamzdžiais vanduo savaime tekėdavo iš aukštesnėje vietoje esančių šaltinių į miestą. 1864 m. mediniai vamzdžiai pradėti keisti metaliniais. Nuo 1914 m. vanduo buvo pradėtas imti iš giluminių gręžinių.

Buvo tam tikras laikotarpis, kai įvairiose pasaulio šalyse vanduo buvo tiekiamas švino vamzdžiais. Dar vėliau, populiariausi buvo ketaus ir plieno vamzdžiai. Continue reading

Stebuklingi vandenys (sidabrinis, gyvasis ir negyvasis, tirpsmo ir kt.)

    Kadangi vanduo visiems gyviems organizmams yra gyvybiškai svarbus, apie jį yra prikurta daugybė istorijų, pasakojimų ir pasakų. Vienos jų atrodo labai tikroviškai, tačiau su tikrove nieko bendro neturi, kitose realūs ir tikri faktai yra supinti kartu su įvairiais prasimanymais ar netgi nesąmonėm. Koks šių istorijų ir pasakų autorių tikslas? Jokia čia paslaptis. Viso šio šurmulio tikslas-padaryti biznį. Kitaip tariant, bet kokiomis priemonėmis ir būdais apgauti vartotojus ir išvilioti  jų pinigus. Greičiausiai ne visiems skaitytojams šie mano teiginiai patiko. Tuomet galima išsireikšti ir švelniau: šių istorijų kūrėjai parduoda žmonėms viltį. Viltį su „jonizuotu“ (gyvu ar negyvu), „sidabriniu“, „struktūrizuotu“, „tirpsmo“ ir  kitokiu „kitokiu“ vandeniu greitai ir sėkmingai išgydyti ligas, prailginti jaunystę, gražinti dvasinę pusiausvyrą ir t.t. ir pan. Drąsesni pranašai žada išgydyti visas ligas, ne tokie drąsūs -76, o patys kukliausi-tiktai 67. Bet vis viena neblogai, skamba labai viliojančiai. Jeigu aš kada nors užsiimsiu panašia pranašo veikla, tai prie jau minėtų pažadų pridėsiu dar kelis, pavyzdžiui, pažadėsiu, kad naudojančios „tokį“ vandenį merginos ištekės už jauno, gražaus ir, be abejo, labai turtingo, nesmurtaujančio šeimoje vyro. O tokios moterys, kurios jau laimingai ištekėjo, bent kartą per mėnesį laimės Teleloto aukso puodą ir vieną kartą per du mėnesius laimės 2-3 milijonus litų Vikingų loto žaidime. Toms moterims, kurių pinigai jau nedomina, pažadėsiu, kad greitai susiras labai, labai gerą meilužį.

    Na, pakaks, šiek tiek nuklydau nuo temos. Grįžkime prie vandens. Pabandysiu bent trumpai apibūdinti aukščiau minėtus  daugiau ar mažiau „stebuklingus“ vandenis.

Continue reading