Tam, kad galimi būsimieji straipsnelių apie vandenį skaitytojai turėtų bent minimalų supratimą apie žmogų, kuris bando juos paprotinti arba apgauti, pateikiu apie save šiek tiek biografinių ir kitokių faktų.
Gimiau 1943 m. Varėnos rajono Užuperkasės kaime. 1960 m. baigiau Valkininkų vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais pavyko įstoti į Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto (dabar VU) Chemijos fakultetą. Po 5,5 metų, t.y. 1965 m. sausį baigiau mokslus ir įgijau chemiko-analitiko specialybę. Po to teko metus tarnauti Tarybinėje Armijoje, po jos dveji metai prabėgo stažuotojo-tyrinėtojo pareigose gimtajame VU Chemijos fakultete, dar vėliau – 1968-1971 m.m. LTSR MA Chemijos ir cheminės technologijos instituto aspirantūroje. Per trejus aspirantūros metus pavyko parengti ir sėkmingai apginti chemijos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją analizinės chemijos srityje. Tai buvo treji man nepaprastai naudingi, kūrybingi ir sėkmingi metai. Už tai esu labai dėkingas darbo vadovui, simpatiškam žmogui ir vienam rimčiausių (o gal ir pačiam garsiausiam) Lietuvos chemikui-analitikui profesoriui Povilui Norkui.
Nuo 1975 m. dirbu VISI (dabar VGTU) Chemijos katedros vyr. dėstytoju, nuo 1983 m. tos pačios katedros docentas.
1980-1982 m.m. teko prancūzų kalba dėstyti bendrąją ir analizinę chemiją Bumerdeso (Alžyras) lengvosios pramoės institute. Tiek biografinių faktų, o dabar apie visą kitą.
Pirmiausiai apie teoriją ir praktiką.
Daugelis žino, kad teorija be praktikos kurčia, o praktika be teorijos akla. O kas, visgi, yra svarbiau – teorija ar praktika? Jeigu sažiningai, tai nežinau. Šia prasme gyvenime man sekėsi. Jau po pirmojo kurso tuometis Bendrosios chemijos katedros vedėjas docentas Rimgaudas Pajėda pasiūlė po paskaitų dirbti laborantu. Aš su džiaugsmu sutikau ir nei kiek dėl to nesigailiu. Koks buvo laboranto darbas? Ogi reikėjo paruošti laboratoriniams darbams visus reikalingus tirpalus ir darbo priemones, išbandyti tuos darbus ir galų gale prižiūrėti ir konsultuoti dirbančius Gamtos ir Medicinos fakultetų studentus. Teko susidurti ir su tokiais darbais, kurių teorijos ir pats dar nebuvau išklausęs. Tai buvo neįkainojama praktika, kuri vėliau labai pravertė.
Beje, neseniai išgirdau gana smagų anekdotą apie teoriją ir praktiką. Pabandysiu atpasakoti.
Kembridžo universitete ant laboratorijos durų pritvirtintoje lentelėje patalpintas toks tekstas:
Praktika yra tada, kai viskas veikia, tačiau niekas nežino kodėl.
Teorija yra tada, kai visi viską žino, tačiau niekas neveikia.
Mūsų laboratorijoje šie du dalykai yra susieti – niekas neveikia ir niekas nežino kodėl.
Na, pakaks.
Pereikime prie vandens.
Kas mums yra vanduo, ar pakaks jo išteklių tolydžio didėjantiems žmonijos poreikiams patenkinti, kaip keičiasi Žemėje esančio gamtinio vandens kokybė, kokį poveikį jai daro ūkinė žmonių veikla? Tai tik nedidelė dalis klausimų, kurie rūpi ne tik vandenį ruošiantiems ir tiekiantiems specialistams, bet ir jo vartotojams.
Su šiais klausimais betarpiškai susidūriau, kai vandentvarkos specialistų rengimas iš tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) buvo perkeltas į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar VGTU) ir man (kaip jauniausiam Chemijos katedros dėstytojui) buvo švelniai tariant „pasiūlyta“ skaityti „Vandens chemijos“ teorinį kursą bei parengti atitinkamus laboratorinius darbus. Skaitomas kursas buvo naujas, todėl per vasaros atostogas reikėjo labai daug dirbti, studijuoti specialiąją literatūrą (daugiausiai rusų kalba). Tada, o ir vėliau gelbėjo Vilniaus universitete įgyta chemiko-analitiko specialybė ir ypač vėliau įgauta nemaža analitiko praktinio darbo įvairiose srityse (dirvožemio ir augalijos mėginių analizė, kenksmingų medžiagų nustatymas ore, metalų ir jų lydinių analizė, statybinių medžiagų ir gaminių cheminė analizė, o taip pat ir įvairių vandenų analizė) patirtis.
Ypač daug neįkainojamų praktinių žinių buvo įgyta 1995–1997 m. tuometinės Statybos ir urbanistikos ministerijos užsakymu vykdant ūkiskaitinį mokslo darbą „Geležies ir mangano šalinimo iš požeminio vandens Lietuvos sąlygomis tyrimai ir atitinkamų normatyvinių dokumentų projekto rengimas“. Šį darbą vykdė jungtinė VGTU Vandentvarkos katedros ir Geologijos instituto Požeminio vandens skyriaus specialistų komanda. Mano užduotis buvo analitinis viso šio didžiulio darbo aprūpinimas. Pusiau gamybiniai (dabar juos vadina technologiniais arba pilotiniais) bandymai buvo atlikti Vilniaus Antavilių ir Kauno Petrašiūnų vandenvietėse. Džiugu, kad tuo metu mūsų parengtos bereagentės požeminio vandens kokybės gerinimo technologijos vėliau buvo įdiegtos ir puikiai šiuo metu veikia minėtose vandenvietėse.
Pastaraisiais metais dažnai tenka važiuoti į įvairių Lietuvos rajonų vandenvietes atlikti žalio požeminio vandens analizę ir nustatyti jo kokybę. Šie duomenys reikalingi parenkant tinkamą geriamojo vandens ruošimo technologiją. Dažnai kelionės tikslas būna kiek kitoks – nustatyti nepatenkinamo vandens ruošimo įrenginių funkcionavimo priežastis. Deja, tokių blogai veikiančių geriamojo vandens ruošimo įrenginių skaičius pastarąjį dešimtmetį katastrofiškai išaugo. Taip atsitiko todėl, kad vandens kokybės gerinimo technologijas rengia (siūlo) neturintys tinkamos kvalifikacijos specialistai. Neretai technologijos parenkamos netgi tinkamai nenustačius žalio požeminio vandens kokybę.
Teko bendradarbiauti ir su firmomis, kurios ruošia ir pilsto geriamąjį vandenį į butelius. Su vandentvarkos specializacijos bakalaurais ir magistrantais teko ne vieną kartą tirti, kaip veikia „Brita“, „Kenwood“ ir kiti mažiau garsių ir visiškai negirdėtų firmų buitiniai vandens filtrai (nauji ir pačio regeneruoti), tirti „sidabrinį“, „gyvą“ ir „negyvą“ bei „tirpsmo“ vandenį.
Ketverius metus esu nuolat stebėjęs, kaip keičiasi nitratų koncentracijos Pagirių sodininkų bendrijoje esančiuose šachtiniuose šuliniuose, nustačiau sezoninius koncentracijų svyravimus, bandžiau iš vandens šalinti nitratus (beje, pakankamai sėkmingai). Esu ištyręs ir nustatęs cheminę įvairių daugiau ir mažiau „stebuklingų“ vandens kokybės „gerinimo“ (aktyvinimo) pakuočių sudėtį (medžiagų), įrodęs, kad Vokietijos „biznierių“ Lietuvoje bandyta platinti „energetiškai įkrauta“ ir ant vandentiekio vamzdžio pakabinta televizoriaus nuotolinio valdymo pulto dydžio dėžutė vandens kokybės visiškai nekeičia. Gal todėl, kad lietuviškas požeminis vanduo nesupranta vokiškų burtažodžių.
Taigi, daugiau kaip 25 metus dirbdamas geriamojo vandens ruošimo srityje, sukaupiau nemažai teorinių ir praktinių žinių. Noriu bent dalimi šių žinių pasidalinti su jomis besidominčiais, juolab, kad bendraudamas su įvairiais žmonėmis, matau, kad jiems tokių žinių trūksta. Ir tada jie gali tapti ir tampa įvairaus plauko apgavikų ir „stebukladarių“ aukomis. Noriu padėti išsiaiškinti, kokį vandenį gerti sveika, kokį pasiimti į savaitgalio išvyką į gamtą, koks vanduo – gazuotas ar negazuotas yra geresnis, sveikesnis, kaip paprastais ir visiems prieinamais būdais pagerinti prastos kokybės požeminį vandenį, verta ar neverta gamintis tirpsmo vandenį ir t.t. ir pan.
Iš savo asmeninės patirties žinodamas, kad išsyk perskaityti didelės apimties straipsnį dažnai neužtenka kantrybės, planuojamą pateikti skaitytojams medžiagą išskaidžiau. Su tam tikrais laiko tarpais tinklalapyje planuoju pateikti tokius nedidelius straipsnelius:
- Gamtinių vandenų formavimosi sąlygos, jų sudėtis ir savybės.
- Koks vanduo yra skanus, kokį vandenį gerti saugu ir sveika?
- Šachtinių šulinių ir įvairaus gylio gręžinių vandens kokybė.
- Vandentiekio vanduo.
- Geriamojo vandens ruošimo technologijos.
- Vandentiekio vamzdynai ir vandens kokybė.
- Filtravimas po įvado (geriamojo ir techninio vandens filtrai).
- „Brita“, „Kenwood“ ir kiti buitiniai vandens filtrai.
- Atvirkštinio osmoso (AO) technologijos (angl. RO – Reverse Osmosis).
- Fasuotas vanduo: pliusai ir minusai.
- Stebuklingi vandenys (sidabrinis vanduo, gyvasis ir negyvasis vanduo, tirpsmo vanduo ir kt.).
- Ozonas vandenruošoje.
- Įvairių šalių geriamojo vandens kokybė.
- Šis bei tas apie mineralinius vandenis.
- “Neptūnas” ir “Žalia giria Premium”.
- Mineraliniai vandenys (tęsinys).
- Natūralūs mineraliniai vandenys “Birutė” ir “Vytautas”.
P.S. Prašymas galimiems puslapio lankytojams būtų toks: nepatingėkite parašyti bent trumpą atsiliepimą (teigiamą arba neigiamą), nesivaržydami klauskite, jeigu turite klausimų arba kas nors neaišku, siūlykite temas diskusijai. Aš noriu žinoti kas Jus domina, kas Jums neaišku. Jeigu sugebėsiu, pasistengsiu padėti.
Gerbiamas Žmogau. Toks kažkada girininkavęs Tytuvėnų girininkijoje rašytojas, publicistas, sniego žmogaus ieškotojas, visų šauniausių gamtosauginių idėjų sumanytojas ir Kamanų rezervato dvasia Vytautas Almanis yra pasakęs, kad mes esame žmoguliai, einantys į Žmogų. O dar yra rupūžės. Taigi man labai gaila, kad Jūs nebedėstote mūsų universitete. Vadinasi yra rupūžių. O kur jų nėra?
Man labai patinka viskas, kas čia yra parašyta. Žinodamas apie Jus, apie jūsų būdą iš studentų lūpų, negaliu paneigti tai, apie ką Jūs rašote.
Man kyla klausimas. Vandens klodose turime kokybę, vieną iš geriausių pasaulyje. O kaip yra trasose iki vartotojo. Nejaugi vamzdynuose viskas taip jau švaru. Juk vandens tiekėjai nėra pieninės darbuotojai, praplaunantys trasas Glauberio druska.
Antras klausimas būtų apie giluminius vandenis. Juk mažasis pasaulio vandens apytakos ratas leidžia į giluminius vandens klodus patekti tai ką žmoguliai supila į dirvą (trašos, pesticidai ir pan.), paleidžia į upelius. Juk vanduo keliaudamas per žemės sluoksnius ne visiškai apsivalo (pvz., sunkieji metalai).
Būsiu dėkingas jei atsakysite.
VGTU elektrikas, UAB “Prosfera” inž. projektuotojas Kęstutis Ežerskis
Labas rytas, Kęstuti,
dėkoju už gerus žodžius. Kiekvienas gyvas organizmas Žemėje geriau ar blogiau atlieka jam skirtą vaidmenį. Rupūžės taip pat. Dabar dėl vandentiekio vamzdynų. Savaime aišku, kad vamzdynuose taip pat verda gyvenimas ir ten yra pačių įvairiausių bakterijų.
Tiktai supraskite teisingai; tai nėra blogosios (ligas sukeliančios bakterijos).Tos bakterijos dauginasi,vienos gimsta , kitos miršta. Aišku, kad tų bakterijų veiklos bei jų irimo produktai gali pabloginti vandens kokybę. Tokių atvejų esu daug sutikęs. Tad, ką reikia daryti,kad šios bakterijos keltų kuo mažiau rūpesčių. Atsakymas paprastas. Tinkamai paruošti vandenį vandens ruošimo įrenginiuose (pašalinti iš jo geležį, amonį, manganą bei organines medžiagas) ir tada vamzdynuose savaime sumažės geležbakterijų, nitrifikuojančių bakterijų ir manganą oksiduojančių bakterijų kiekis, kadangi joms nebeliks maisto. Kalbant apie plieninius vamzdynu, nereikia pamiršti dar vieno aspekto. Tokiais vamzdynais negalima tiekti agresyvaus vandens, t.y. vandens, kuris tirpina metalus ir betoną, nes vandenyje vėl neleistinai išauga geležies ir mangano koncentracijos. Ir vėl juose susidaro palankios sąlygos veistis atitinkamoms bakterijoms. Požeminio vandens agresyvumą iki tinkamo lygio sumažinti reikia vandens ruošimo įrenginiuose. Apie tai aš esu ne vieną sykį viešai išsakęs vandentiekiečiams, tačiau vis lieku neišgirstas. Jie kaltę verčia vamzdynams, o ne vandeniui. Tačiau vamzdynai nekalti, kalta aplinka (agresyvus vanduo).Dėl sunkiųjų metalų, pesticidų ir herbicidų. Praktiškai visi į aplinką patenkantys sunkieji metalai virsta mažai tirpiais junginiais, kurie visgi po truputi tirpsta ir išsisklaido nesudarydami vandenyje bent kiek pavojingesnių koncentracijų. Pesticidus ir herbicidus ardo dirvožemyje ir vandenyje gyvenančios bakterijos. Visoje Lietuvos teritorijoje nuolat vykdomas požeminio vandens kokybės monitoringas. Periodiškai tikrinamos ir sunkiųjų metalų ir pesticidų bei herbicidų koncentracijos. Kol kas pavojaus ženklų nėra. Aš manau, kad nepalyginamai daugiau pavojingų medžiagų mes gauname su maistu.
radau savoka micelinis vanduo, prasau pakomentuoti, kas tai per zveris, ar stebuklas, gerti ji,ar pilti lauk
Sąvoka “micelinis” yra būdvardis, padarytas iš daiktavardžio “micelė”.Kas yra micelė? Tai yra koloidų chemijoje vartojama sąvoka. Micelė yra labai maža (1-100 mikronų dydžio) dalelė, sudaryta iš tam tikro kiekio mažai tirpaus cheminio junginio molekulių su adsorbciniu teigiamų ir neigiamų jonų sluoksniu. “Micelinis vanduo” yra kosmetologų prasimanymas, kurio tikslas suvilioti kuo daugiau pirkėjų. Be abejo, visi veidui nuvalyti skirti pieneliai ar vandenėliai yra koloidiniai tirpalai, kuriuose yra koloidinio dydžio dalelių, t. y. micelių. Miceliniu vandeniu mes galime pavadinti pieną, grietinėlę, kisielių, alų ir daugelį kitų skystų produktų, kadangi juose taip pat yra daugybė koloidinių dalelių.Tačiau taip juos pavadinus, jų savybės ir kokybė nepasikeičia. O skamba gražiai. Na ir daugeliui norisi juos išbandyti. Tikslas pasiektas.
Mane tik stebina, kaip tie žmonės tampa tkaiios fanatikais, kad sugeba ne tik kokioje nors konkrečioje teorijoje užsiblokuoti, bet ir visą pasaulėžiūrą susiformuoti iš rinktinių idiotizmų. Gal yra koks alternatyvaus požiūrio universitetas, kur studijuoja busimieji šarlatanai?Kaip kad ir tas fizikas iš siaubo skyrelio atrodo, kad turi po idiotišką atsakymą (be abejo pagrįstą II termodinamikos dėsniu) kiekvienu fizikos klausimu. Arba jis turi reaktyvinę fantazijos, arba rimtai investuoja laiką į absurdo studijas.
Mane stebina daug dalykų. Visų pirma, mane stebina smarkiai išaugęs įvairių šarlatanų (gal teisingiau būtų pasakyti sukčių)skaičius. Ir tai vyksta įvairiose srityse: farmacijos ir maisto pramonėje, medicinoje ir daug kur kitur. Ir varomoji viso šio judėjimo jėga yra ne tiek noras išgarsėti, kiek pasipelnyti. Viskas daroma dėl noro pasipelnyti. Štai visiškai naujas pavyzdys: garsieji “vandens jonizatoriai” (visiška nesąmonė) jau parduodami vaistinėse. Ir oficialioji medicina tyli. Todėl nenustebsiu, jeigu sekantis žingsnis bus Seimo nutarimas apie privalomą vandens jonizatorių kiekvienoje virtuvėje ir darbovietėje. Ne mažiau mane stebina ir žmonių patiklumas. Įdomiausia yra tai, kad stebuklinga “vandens jonizatorių”, “vandens ozonatorių” ir kitų stebuklų jėga patiki žmonės su aukštuoju ar net keliais aukštaisiais išsilavinimais. Kodėl taip yra? Manau, kad viena priežasčių-nenoras jaunimo mokytis chemijos, fizikos, matematikos. Be šių dalykų žinių labai lengva užkibti ant sukčių kabliukų.
Laba diena. Apsidžiaugiau radusi Jūsų tinklapį.
Ačiū už paprastą paaiškinimą dėl micelinio vandens. Gal ir triukas, bet valo tikrai gerai:)
Sėkmės, Jums!
Svarbiausia yra tai, kad jums patinka.
Taking the ovveriew, this post hits the spot
Laba, gerb. Juozai,
girdėjau apie titnago vandenį, ir skaičiau, kad tampa geresnis. Ar tiesa? Juk norisi kažkokios mistikos truputį…:)
Jeigu Jums norisi truputį mistikos, tai čia kaip tik tas atvejis. Girdėjau ir aš apie šį vandens kokybės gerinimo būdą. Jeigu smarkiai tikėsite, kad jis padeda, tai yra šansų pasijusti geriau. Jeigu kalbėti rimtai, tai esu tyręs kontaktavusį su titnagu vandenį. Kaip ir laukiau, jokių vandens kokybės pokyčių cheminė analizė neparodė. Kitaip ir būti negalėjo, kadangi titnagas vandenyje praktiškai netirpsta. Tuo tarpu šio vandens apdorojimo būdo propaguotojai tvirtina, kad titnagu apdorotas vanduo keičia savo struktūrą ir tada jis pasidaro stebuklingas. Lengvatikių paieškos, kurios neretai būna sėkmingos ir leidžia užsidirbti. Atsiprašau, jeigu mano pamąstymai Jums nepatiko.
Sveiki gerb. Juozai,
Puiki informacija. Džiaugiuosi, kad teko būti Jūsų studentu (VGTU – Biomechanika 2005). Norėčiau paklausti, ar jums teko artimiau susidurti su medicininio titano lydinio (implantų, sraigtų, endoprotezų) anodavimu?
Deja, nesu elektrochemikas ir todėl šioje srityje nesu dirbęs. Jeigu Jums reikia šios srities konsultacijų, kreipkitės į Chemijos institutą. Mano žiniomis, jie ten jau daug metų dirba su anodavimu. Sekmės.
Ėjau pro šalį (ieškojau permanganato skaičiaus apibūdinimo), dar sugrįšiu perskaityti viską 🙂 Ačiū, kad tam skiriate laiko. Sėkmės!
Sveiki,
ar galėtumėte patarti kas ir kur nustato ozono kiekį vandenyje? Turime atsivežę prietaisą vandeniui ozonuoti, šis vanduo naudojamas įvairių paviršių (stalai, grindys, kilimai, tt) valymui – pagal gamintojo aprašymus turėtų lengvai šalinti nešvarumus, riebalus, dėmes ir pan. Deja, taip nėra, bet gamintojas teigia kad kitur šis metodas veikia puikiai – visuomeninių ir gamybinių patalpų valymui. Kadangi neturim kaip kitaip patikrinti, reikia nustatyti ozono kiekį.
Ačiū iš anksto.
Aš galiu nustatyti ozono koncentraciją vandenyje, tačiau turėkite omenyje, kad tai reikia daryti vandens ozonavimo vietoje. Mat, ozono koncentracija labai greitai mažėja ir vežti vandens mėginį iki laboratorijos nėra jokios prasmės. Esu atlikęs tam tikrus tyrimus su ozonatoiumi., o svarbiausi tyrimų rezultatai yra pateikti mano internetiniame puslapyje. Paskaitykite. Puslapį rasite Googlėje surinkę frazę “Kokybiškas vanduo”. Straipsnio pavadinimas – “Ozonas vandenruošoje”.
Sveiki, del idomumo noreciau pasiklausti tokio dalyko- nusipirkau Birutes mineralinio vandens buteli, per tris dienas beveik isgeriau liko gal apie kokia100-150ml, ir PASTEBEJAU, kad ant dugno issiskyre baltos nuosedos. Tai tos nuosedos kalcio ir magnio ? Ar tai ivyko del to, kad ne per diena isgeriau buteli o per tris, ir gavosi reakcija su oru ar pan? trumpai jai galima komentara,aciu
Baltos nuosėdos yra kalcio ir magnio karbonatų mišinys. Šios nuosėdos pradeda kristi tada, kai iš vandens pasišalina didžioji dalis “užgazavimui” naudojamo anglies dvideginio
(CO2). Patekusios į skrandį šios nuosėdos momentaliai ištirpsta, kadangi skrandžio sultyse yra druskos rūgšties. Beje, šias nuosėdas galima prilyginti “Kalcigranui” ir “Magniui B”. Tai tiek. Tikiuosi, kad Jus nuraminau.
Sveiki, internete skaičiau, kad geležies 3+ ir 2+ jonams pašalinti yra naudojamas deguonis. Kokia yra šios reakcijos lygtis? Ar išsiskyrusios nuosėdos vienareikšmiškai bus tik Geležies(iii) hidroksidas? Jūsų knygoje “Vandentieka” nesupratau kaip pašalinami geležies 3+ jonai, gal galėtumėte apšviesti? 🙂
Deguonis yra naudojamas Fe2+ jonams oksiduoti iki Fe3+ jonų, kurie esant pH daugiau už 3,5 virsta mažai tirpiu Fe(OH)3:
4Fe2+ + O2 + 8HCO3– + 2H2O 4Fe(OH)3↓ + 8CO2↑
Pastarąjį jau galima nufiltruoti. Gamtinių vandenų pH būna tarp 6,5 – 8,5. Esant tokioms pH vertėms, trivalentė geležis būna smulkesnių ar stambesnių nuosėdų pavidalo. Kartais tokia geležis sudaro tirpius kompleksinius junginius su organinėmis medžiagomis. Bet kuriuo atveju trivalentei(oksiduotai) geležies formai deguonis nieko nedaro.
Dėkoju už greitą atsakymą. O jeigu ferum jonų turinčiame vandenyje nebūtų hidrokarbonato anijonų, būtų įmanoma nusodinti geležį oksidacijos deguonimi metodu?
Manau, kad ne. Mat, oksidacijos reakcijoje dalyvauja OH- jonai, kuriuos tiekia hidrokarbonatų jonai.
Laba diena gerbiamas Juozai. Skaitydamas “Vandentieką” vis susiduriu su neaiškumais. Šį kartą norėčiau jūsų paklausti – Manganas yra pavojingesnis žmogui už geležį ir oksidavimu deguonimi gali būti pašalinamas tik esant pH>7,5 (teoriškai, tačiau neefektyviai). Tačiau perskaičiau, kad vandens minkštinimas katijonitu galėtų sumažinti mangano koncentraciją iki 0,02mg/l. Ar naudojant šį metodą nebūtų reikalingas papildomas aeravimas oksiduoti mangano 2+ jonus, ar oksidacijai tiesiog užtektų stipriai šarminės vandens terpės, kurią lemtų minkštinimas Na katijonitu?
Fe2+ ir Mn2+ jonus galima šalinti naudojant Na formos katijonitą. Oro deguonis tokiu atveju visiškai nereikalingas. Nereikia kelti ir pH. Tokie kiekiai mangano, kurie randami Lietuvos požeminiuose vandenyse, sveikatai pakenkti negali.