Mineraliniai vandenys

Internete ieškodamas medžiagos apie mineralinius vandenis, suradau, mano požiūriu,  labai įdomų žymių Lietuvos hidrogeologų prof. Algirdo Klimo ir Zenono Šontos straipsnį “Lietuviškas ir importinis pilstomas mineralinis vanduo”. Jis atspausdintas Lietuvos geologų sąjungos (LGS) žurnale “Geologijos akiračiai” (2013 m. Nr.1).  Beje, tiems, kas domisi vandeniu siūlau internete susirasti šį žurnalą. Žurnalo adresas yra toks: http://www.lgeos.lt/GA/

Pagal mineralinių medžiagų kiekį mineraliniai vandenys yra skirstomi į 5 grupes:

1. Silpnos mineralizacijos (iki 2 g/L).

2. Mažos mineralizacijos (2-5 g/L).

3. Vidutinės mineralizacijos (5-15 g/L).

4. Didelės mineralizacjos (15-35 g/L).

5. Sūrymai (daugiau negu 35 g/L).

1-3 grupių vandenys priklauso geriamųjų vandenų grupei.

4 grupės vandenų osmosinis slėgis yra 2-3 kartus didesnis už žmogaus audinių osmosinį slėgį, todėl šios grupės vandenys naudojami balneologiniais tikslais. Maudantis tokiame vandenyje, jis „atima“ vandenį iš audinių  ir vyksta vandens šalinimas iš organizmo (dehidratacija).

5 grupės vandenys dažniausiai skiedžiami gėlu arba mažos mineralizacijos vandeniu. Taip gaminami natūralūs mineralizuoti vandenys.

Mineralinių vandenų sudėtis ir jų savybės

Vertinti fiziologinį ir gydomąjį mineralinių vandenų veikimą yra labai sudėtinga. Netgi šios srities specialistų nuomonių spektras yra labai platus. Ir tame nėra nieko nuostabaus, kadangi kiekvieno žmogaus organizmas yra skirtingas; skiriasi žmonių ūgiai ir svoriai, jų mitybos įpročiai.  Su maistu ir vandeniu (gėlu ir mineraliniu) žmogus gauna organizmui reikalingų mineralinių medžiagų. Vieni maisto produktai turi daugiau kalcio ir magnio jonų, kiti – natrio ir kalio jonų. O kiek ir kokių jonų reikia žmogaus organizmui? Į šį klausimą jau ne vieną šimtmetį atsakymo ieško įvairių pasaulio šalių higienistai. O vieningos nuomonės iki šiol nėra. Ir nieko čia keisto. Continue reading →

Nemažai žmonių mano, kad šaltinių vandens kokybė visada yra gera ir ir todėl tokį vandenį vartoti yra saugu ir sveika. O kaip yra iš tikrųjų? Tam, kad patvirtinti arba paneigti vyraujančią nuostatą, reikia ištirti daugybės šaltinių vandenį. Aš, deja, esu ištyręs gal kokių 10-12 šaltinių vandenį, todėl didelių apibendrinimų daryti negaliu. Dalis analizės rezultatų  jau pasimetė, todėl žemiau pateikiu tiktai septynių šaltinių vandens cheminės analizės rezultatus. Continue reading →

Šiame nedideliame straipsnelyje pateiksiu duomenis tiktai apie tuos vandenis, kurių cheminę analizę atlikau pats. Deja, ne visų vandenų analizių rezultatai išliko, tad pateiksiu tiktai tai, ką pavyko surasti. Tai bus Vilniaus Antavilių geriamojo vandens ruošimo įrenginiuose paruoštas vanduo, Reikjaviko (Islandija) vanduo ir vanduo iš Antalijos (Turkija) bei Briuselio (Belgija). 2018 m. spalį lankiausi Azerbaidžane (Baku) iš kur taip pat atsivežiau geriamojo vandens mėginį. Continue reading →

Ozonas vandenruošoje

Ozonas (Cheminė formulė O₃, molio masė M = 48 g/mol). Ozonas yra deguonies alotropinė atmaina. Jis visada pasigamina ten, kur ore vyksta elektros išlydžiai. Ozonas turi labai specifinį kvapą. O₃ galima gauti vykdant praskiestos sieros rūgšties elektrolizę, jis gaminasi lėtai oksiduojantis drėgnam baltam fosforui ore, veikiant permanganatą ar bichromatą koncentruota sieros rūgštimi.

Pastaruoju metu jis dažniausiai gaminamas ozonatoriuose leidžiant per išdžiovintą orą arba gryną deguonį „tylius“ elektros išlydžius. Pirmuoju atveju  mišinyje būna 1-2 % O₃, antruoju- mišinyje būna 3-5 % O₃.

Dujinis ozonas yra žydros spalvos, o skystas – tamsiai mėlynas (beveik juodas). Lydimosi temperatūra yra –193 0⁰C, o virimo temperatūra lygi –112,4 0⁰C. 0⁰C temperatūroje viename litre vandens ištirpsta 0,494 litrai ozono, o 18 ⁰C temperatūroje-0,454 litrai ozono. Ozoną atrado danas Van Marumas (Van Marum) 1783 m.

Ore yra apie 0,000001 % O₃. 90 % bendro atmosferoje esančio ozono kiekio yra 10-50 km aukštyje. Tam tikrame aukštyje susidaro 2-3 mm storio ozono sluoksnis, kuris saugo Žemės gyventojus nuo pernelyg intensyvaus ultravioletinių spindulių srauto.

Ozonas yra labai stiprus oksidatorius, nepalyginamai stipresnis už oro deguonį. Dėl gerų oksidacinių savybių ozonas pakankamai plačiai naudojamas įvairiose srityse: pramoninėms nuotekoms valyti, popieriui ir audiniams balinti, medicinos instrumentus dezinfekuoti, nedidelės jo koncentracijos naudojamos orui dezinfekuoti ir kt. Jis taip pat naudojamas geriamajam vandeniui ruošti: oksiduoti H₂S, Fe²⁺, Mn²⁺, organines medžiagas, o taip pat dezinfekuoti vandenį. Dar XIX a. pabaigoje jis buvo pradėtas naudoti vandeniui ruošti Olandijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje. 1898-1904 m. jis buvo naudojamas Lilio, Nicos ir Paryžiaus (Prancūzija) vandens ruošyklose. Ir šiuo metu Prancūzijoje ozonas naudojamas dažniau negu bet kurioje kitoje šalyje. Dar platesnį jo vartojimą riboja palyginti aukštos ozonatorių kainos, o taip pat tas faktas, kad ozonas vandenyje nėra stabilus ir todėl gana greitai suskyla. Pavyzdžiui, distiliuotame vandenyje, kurio pH = 7,6, o temperatūra lygi 14,6 ⁰C, ozono koncentracija sumažėja dvigubai per 40 min. Kai pH padidėja iki 8,5, šis laikas sutrumpėja iki 10 min, t.y. kuo šarmingesnis vanduo, tuo greičiau skyla ozonas.

Continue reading →

Apie tokio tipo filtrus kiekvienas juos vartojęs ir nevartojęs dažniausiai turi savo nuomonę ir vertinimą. Vertinimai svyruoja labai plačiame intervale: nuo „geri“ ar „labai geri“ iki „blogi“, „labai blogi“, „bakterijų veisyklos“.  Kai šie filtrai pasirodė mūsų parduotuvėse, mano kolegos ir tiesiog pažįstami, žinantys, kad aš dirbu su vandeniu,  klausdavo mano nuomonės apie juos. Mano atsakymas būdavo toks: aš jų nenaudoju ir todėl nieko apie jų gerąsias ar blogąsias savybes pasakyti negaliu, lygiai taip pat negaliu pasakyti verta ar neverta juos naudoti.

Continue reading →

Reikia ar nereikia vandentiekiečių patiektą vandenį dar kartą filtruoti Vilniuje, Kaune, Anykščiuose, Nidoje, Balbieriškyje ar kitur, gal reikia rūsyje įsirengti nuosavus papildomus vandens kokybės gerinimo įrenginius, o gal pakanka paprasto tinkamo tankio mechaninio filtro, ar vis dėlto po kriaukle pasistatyti atvirkštinio osmoso principu veikiantį ir iš vandens pašalinantį 93-95 % visų jame esančių druskų, filtrą? Pastarąjį, priklausomai nuo firmos-gamintojos vardo ir pačio filtro dizaino, galima įsigyti už 600 -4000 litų.

Continue reading →

Užėjus į bet kurį prekybos centrą akys raibsta nuo fasuoto vandens įvairovės. Įvairaus dydžio plastikinėje ar kitokioje taroje galima rasti visokio vandens: mineralinio, natūralaus mineralinio, mineralizuoto,  stalo, gazuoto ir negazuoto, paruošto ir išpilstyto Lietuvoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Gruzijoje ir t. t. ir pan. Kaip išsirinkti geriausią, tinkamiausią, skaniausią, sveikiausią? Užduotis ne iš lengvųjų. Vieni renkasi tą, kuris dažniausiai reklamuojamas ar tą, kurio reklama skamba gražiausiai, kiti bando etiketėje įžiūrėti nepaprastai smulkiu šriftu pateiktą vandens mineralinę sudėtį, treti vadovaujasi kaimynų ar pažįstamų rekomendacijomis.

Continue reading →

            Atvirkštinio osmoso technologijos vandenruošoje: pliusai ir minusai 

Pareikšti savo nuomonę apie atvirkštinio osmoso (AO) technologijas vandenruošoje paskatino „Vandentvarkoje“ (2011 m., Nr.39) perskaitytas hidrogeologo habil.. dr. A. Klimo straipsnis „Nauji iššūkiai vandens tiekėjams ir hidrogeologams“. Šiame straipsnyje paliestos dvi temos: 1) naujų atominių elektrinių statybą Lietuvoje,  Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje bei jų galimas poveikis mūsų paviršiniams ir požeminiams vandenims; 2) AO technologijų diegimas gerinant geriamojo vandens kokybę.

Nenoriu smulkiau diskutuoti apie atomines elektrines ir jų keliamus pavojus visų pirma todėl, kad nesu šios srities specialistas (arba „ekspertas“, kaip dabar madinga sakyti). Visų antra, manau, kad mes turime pakankamą patirtį eksploatuojant Ignalinos atominę elektrinę. Visų trečia, dar visai neaišku, kurios šių elektrinių bus iš tikrųjų pastatytos.

Continue reading →

Seniausias Lietuvoje yra Vilniaus vandentiekis. Nuo 1501 m. vanduo buvo imamas iš Vingrių šaltinių (dabartinė Vingrių gatvė), o nuo 1534 m. – ir iš Žiupronių (Misionierių) šaltinių. Mediniais vamzdžiais vanduo savaime tekėdavo iš aukštesnėje vietoje esančių šaltinių į miestą. 1864 m. mediniai vamzdžiai pradėti keisti metaliniais. Nuo 1914 m. vanduo buvo pradėtas imti iš giluminių gręžinių.

Buvo tam tikras laikotarpis, kai įvairiose pasaulio šalyse vanduo buvo tiekiamas švino vamzdžiais. Dar vėliau, populiariausi buvo ketaus ir plieno vamzdžiai. Continue reading →

    Kadangi vanduo visiems gyviems organizmams yra gyvybiškai svarbus, apie jį yra prikurta daugybė istorijų, pasakojimų ir pasakų. Vienos jų atrodo labai tikroviškai, tačiau su tikrove nieko bendro neturi, kitose realūs ir tikri faktai yra supinti kartu su įvairiais prasimanymais ar netgi nesąmonėm. Koks šių istorijų ir pasakų autorių tikslas? Jokia čia paslaptis. Viso šio šurmulio tikslas-padaryti biznį. Kitaip tariant, bet kokiomis priemonėmis ir būdais apgauti vartotojus ir išvilioti  jų pinigus. Greičiausiai ne visiems skaitytojams šie mano teiginiai patiko. Tuomet galima išsireikšti ir švelniau: šių istorijų kūrėjai parduoda žmonėms viltį. Viltį su „jonizuotu“ (gyvu ar negyvu), „sidabriniu“, „struktūrizuotu“, „tirpsmo“ ir  kitokiu „kitokiu“ vandeniu greitai ir sėkmingai išgydyti ligas, prailginti jaunystę, gražinti dvasinę pusiausvyrą ir t.t. ir pan. Drąsesni pranašai žada išgydyti visas ligas, ne tokie drąsūs -76, o patys kukliausi-tiktai 67. Bet vis viena neblogai, skamba labai viliojančiai. Jeigu aš kada nors užsiimsiu panašia pranašo veikla, tai prie jau minėtų pažadų pridėsiu dar kelis, pavyzdžiui, pažadėsiu, kad naudojančios „tokį“ vandenį merginos ištekės už jauno, gražaus ir, be abejo, labai turtingo, nesmurtaujančio šeimoje vyro. O tokios moterys, kurios jau laimingai ištekėjo, bent kartą per mėnesį laimės Teleloto aukso puodą ir vieną kartą per du mėnesius laimės 2-3 milijonus litų Vikingų loto žaidime. Toms moterims, kurių pinigai jau nedomina, pažadėsiu, kad greitai susiras labai, labai gerą meilužį.

    Na, pakaks, šiek tiek nuklydau nuo temos. Grįžkime prie vandens. Pabandysiu bent trumpai apibūdinti aukščiau minėtus  daugiau ar mažiau „stebuklingus“ vandenis.

Continue reading →