Lietuvoje geriamojo vandens tiekimo įmonės vartotojams tiekia tiktai požeminį vandenį. Vyrauja nuomonė, kad požeminis vanduo yra saugesnis už paviršinį ir gruntinį vandenį cheminio ir bakteriologinio užteršimo galimybių požiūriu. Ir tai yra tiesa. Kitose šalyse geriamasis vanduo ruošiamas ir iš paviršinių, ir iš požeminių vandens šaltinių (1 lentelė).

1 lentelė. Geriamojo vandens ruošimas iš įvairių šaltinių įvairiose pasaulio šalyse (pagal prof. V. Juodkazį)

Yra šalių, kuriose gėlo požeminio vandens tiesiog nėra, pavyzdžiui, Australija. Čia kaupiamas lietaus vanduo, iš kurio vėliau yra ruošiamas geriamasis vanduo. Kai lietaus būna nedaug, geriamąjį vandenį tenka smarkiai taupyti.

Lietuvos požemyje slūgsantys dideli gėlo vandens kiekiai dažniausiai netenkina geriamojo vandens higienos normos HN 24: 2003 reikalavimų pagal vieną, du ar daugiau kokybės rodiklių. Todėl prieš tiekiant tokį vandenį vartotojams, jį reikia tinkamai paruošti. Ruošiant geriamąjį vandenį iš požeminio vandens šaltinio iš jo dažniausiai tenka šalinti geležį, amonį ir manganą, o kartais dar papildomai sieros vandenilį bei organines medžiagas. Tokios prastos kokybės yra, pavyzdžiui, Nidos ir Preilos požeminis vanduo. Panašios kokybės vanduo aptinkamas ir kitose Žemaitijos vietose, Šiaurės-Vakarų Lietuvoje prisideda dar viena problema – pernelyg didelės fluoridų koncentracijos.

Prisimenu laikus, kai Vilniaus, Kauno ir daugelyje kitų didesnių bei mažesnių miestų ir miestelių gyventojams buvo tiekiamas visiškai neruoštas, nepatenkinamos kokybės požeminis vanduo. Tačiau situacija palaipsniui keičiasi. Prieš 10 metu Vilniuje buvo pradėti eksploatuoti patys našiausi Lietuvoje Antavilių geriamojo vandens ruošimo įrenginiai. Projektinis šių įrenginių našumas 60 000 m³ vandens per parą. Kiek vėliau mažesnio našumo vandens ruošimo įrenginiai buvo pradėti eksploatuoti ir kitose Vilniaus vandenvietėse (Sereikiškių parke bei Kirtimuose). Pakankamai našūs vandens ruošimo įrenginiai yra didžiausioje Kaune Petrašiūnų vandenvietėje. Galiu patvirtinti, kad šie įrenginiai įgalina tiekti gyventojams tikrai geros kokybės geriamąjį vandenį ir jie tai jaučia. Dingo metalinis vandens prieskonis, neberuduoja kriauklės, vonios ir skalbiniai. Tačiau dar nemažai daliai Lietuvos gyventojų tiekiamas neruoštas, nepatenkinamos kokybės geriamasis vanduo.

Stodama į Europos Sąjunga (ES) Lietuva įsipareigojo iki 2015 metų geros kokybės geriamuoju vandeniu aprūpinti didžiąją dalį savo gyventojų, o taip pat surinkti panaudotą vandenį (nuotekas) ir jį tinkamai išvalyti prieš išleidžiant į atvirus vandens telkinius. Didžiąją šios programos dalį finansuoja ES, skirdama tam ne vieną milijardą litų.  Darbai vyksta; statomi nauji geriamojo vandens ruošimo įrenginiai, nuotekų valyklos, tiesiami nauji ir atnaujinami seni vamzdynai. Viskas atrodo lyg ir neblogai, tačiau džiaugtis dar per anksti. Bėda  ta, kad vykdant šiuos projektus daroma nemažai klaidų. Pirmoji ir didžiausia klaida yra ta, kad vandens ruošimo technologijos ir įrenginiai parenkami net tinkamai neatlikus požeminio vandens cheminės analizės. Norint tinkamai parinkti vandens ruošimo technologiją, nepakanka žinoti, kokias medžiagas iš vandens reikia šalinti, kokios šių medžiagų koncentracijos požeminiame vandenyje; būtina taip pat išsiaiškinti, kokios yra šių medžiagų šalinimo sąlygos (koks yra vandens tikrasis šarmingumas, ar daug vandenyje yra laisvo CO₂, ar geležis nesurišta su organinėmis medžiagomis į kompleksinius junginius, koks yra vandens agresyvumas metalų ir betono atžvilgiu). Neturint šių rodiklių, vandens ruošimo technologijos parinkimas yra tikrų tikriausia loterija. Manau, kad skaitytojams nereikia aiškinti, kokie šansai laimėti loterijoje.

Geriausias būdas išvengti projektavimo klaidų – atlikti technologinius vandens ruošimo bandymus ir tiktai gavus teigiamus rezultatus projektuoti vandens ruošimo įrenginius. Technologiniai (dabar juos dar vadina pilotiniais) bandymai atliekami nedideliuose vandens ruošimo įrenginių modeliuose. Tai tarsi miniatiūrinė numatomų vandens ruošimo įrenginių kopija. Tokie priešprojektiniai  technologiniai bandymai buvo atlikti Vilniaus Antavilių ir Kauno Petrašiūnų vandenvietėse. Technologinių bandymų metu surinkti duomenys leido parinkti tinkamas technologijas ir įrenginius. Ir todėl netenka stebėtis, kad šie įrenginiai iki šiol puikiai dirba.

Deja, neteko girdėti, kad vėlesniais metais panašūs technologiniai bandymai būtų atlikti bent vienoje vandenvietėje, kur buvo pastatyti geriamojo vandens ruošimo įrenginiai. Ir todėl manęs visiškai nestebina tai, kad nemaža dalis šių įrenginių neparuošia tinkamos kokybės geriamojo vandens. Pinigai išnaudoti, o vartotojai ir toliau skundžiasi nepatenkinama vandens kokybė. Ir čia iškyla toks klausimas: mes patys taisysime padarytas klaidas ar vaizduosime, kad nieko neįvyko (nevyksta) ir problemas spręsti paliksime savo vaikams ir anūkams.