Stebuklingi vandenys (sidabrinis, gyvasis ir negyvasis, tirpsmo ir kt.)

    Kadangi vanduo visiems gyviems organizmams yra gyvybiškai svarbus, apie jį yra prikurta daugybė istorijų, pasakojimų ir pasakų. Vienos jų atrodo labai tikroviškai, tačiau su tikrove nieko bendro neturi, kitose realūs ir tikri faktai yra supinti kartu su įvairiais prasimanymais ar netgi nesąmonėm. Koks šių istorijų ir pasakų autorių tikslas? Jokia čia paslaptis. Viso šio šurmulio tikslas-padaryti biznį. Kitaip tariant, bet kokiomis priemonėmis ir būdais apgauti vartotojus ir išvilioti  jų pinigus. Greičiausiai ne visiems skaitytojams šie mano teiginiai patiko. Tuomet galima išsireikšti ir švelniau: šių istorijų kūrėjai parduoda žmonėms viltį. Viltį su „jonizuotu“ (gyvu ar negyvu), „sidabriniu“, „struktūrizuotu“, „tirpsmo“ ir  kitokiu „kitokiu“ vandeniu greitai ir sėkmingai išgydyti ligas, prailginti jaunystę, gražinti dvasinę pusiausvyrą ir t.t. ir pan. Drąsesni pranašai žada išgydyti visas ligas, ne tokie drąsūs -76, o patys kukliausi-tiktai 67. Bet vis viena neblogai, skamba labai viliojančiai. Jeigu aš kada nors užsiimsiu panašia pranašo veikla, tai prie jau minėtų pažadų pridėsiu dar kelis, pavyzdžiui, pažadėsiu, kad naudojančios „tokį“ vandenį merginos ištekės už jauno, gražaus ir, be abejo, labai turtingo, nesmurtaujančio šeimoje vyro. O tokios moterys, kurios jau laimingai ištekėjo, bent kartą per mėnesį laimės Teleloto aukso puodą ir vieną kartą per du mėnesius laimės 2-3 milijonus litų Vikingų loto žaidime. Toms moterims, kurių pinigai jau nedomina, pažadėsiu, kad greitai susiras labai, labai gerą meilužį.

    Na, pakaks, šiek tiek nuklydau nuo temos. Grįžkime prie vandens. Pabandysiu bent trumpai apibūdinti aukščiau minėtus  daugiau ar mažiau „stebuklingus“ vandenis.

 

Sidabrinis vanduo

Pats nekalčiausias, dalinai teisingas prasimanymas. Rengdamas šį straipsnelį, prisiminiau prieš gerą dešimtį  metų kažkieno man padovanotą Anatolijaus Malovičko rusų kalba išleistą nedidelę knygelę „Vsio o vode“ (liet. Viskas apie vandenį). Knygelė nedidelė, vos 53 puslapių. Joje yra keletas skyrių: „Viskas apie vandenį“, „Sidabrinis vanduo“, „Kaip šimtą kartų pagerinti vandens kokybę“ ir „Pamąstymai apie gyvąjį ir negyvąjį vandenį“.

Pats didžiausias skyrius skirtas sidabriniam vandeniui. Jame, kaip, beje, ir kituose skyriuose, pateikiami duomenys labai primena spalvotą mišrainę. Istorinės žinios sumaišytos su garsių praeities ir dabarties šios rities specialistų tyrimų rezultatais, visa tai pagardinta beveik teisingais, neteisingais ir visiškai klaidingais autoriaus komentarais ir palaistyta visiškai nematerialiu, antgamtinėmis jėgomis alsuojančiu padažu. Ir tai yra visiškai suprantama. Jeigu žmogus nutarė būti pranašu ir išgydyti visas ligas, kad ir su sidabriniu (šiek tiek sidabro jonų turinčiu) vandeniu, jam, be abejo, reikia antgamtinių jėgų pagalbos. Apkvailinti žmones, pasirodo, nėra labai sudėtinga. Reikia tiktai turėti drąsos ir fantazijos.

Jau žiloje senovėje buvo žinoma apie teigiamą sidabro poveikį vandeniui. dar V a. pr. m. e. buvo pastebėta, kad sidabriniuose induose laikomas vanduo ilgai nerūgsta. Apie 2000 m. pr. m. e. sanskrito kalba parašytuose medicinos traktatuose pateikiamas geriamojo vandens kokybės gerinimo būdas – į vandenį keletą sykių pamerkiamas įkaitintas metalinis sidabras arba  metalinis sidabras ilgai laikomas šaltame vandenyje. Vėliau šie būdai buvo primiršti ir tiktai XIX a. vėl pradėta plačiau kalbėti apie sidabro sugebėjimą naikinti vandenyje esančias bakterijas. Tuo pat  metu buvo pradėti ir rimtesni moksliniai tyrimai.

Didesniam vandens kiekiui nukenksminti (dezinfekuoti) praktiškai sidabras pradėtas naudoti 1907 m. – į vandenį būdavo pamerkiamos sidabro plokštės.

1917 m. italas Sesilis pasiūlė vandenį dezinfekuoti induose, kuriuose įmontuotos sidabro vielos spiralės. Buvo nustatyta, kad vandeniui visiškai dezinfekuoti reikia 8 valandų. Tyrimai parodė, kad baktericidinis sidabro poveikis tuo stipresnis, kuo didesnis sidabro ir vandens kontakto paviršius, kadangi per tą patį laiką ištirpsta daugiau sidabro ir vandenyje padidėja sidabro jonų koncentracija. Būtent sidabro jonai, o ne metalinis sidabras nukenksmina vandenį. Todėl vandens nukenksminimui buvo pradėtos naudoti didelį paviršių turinčios medžiagos, apdorotos sidabru ar jo junginiais. Tai karoliai, Rašigo žiedai, aktyvuotoji anglis, upės smėlis, vata, marlė ir kitos inertinės (netirpstančios vandenyje) medžiagos. Vis dėlto, kad vandenyje susidarytų  kiek didesnės sidabro jonų koncentracijos, reikėjo daug laiko. Pavyzdžiui, kad vandenyje sidabro jonų koncentracija pasiektų 0,137–0,147 mg/L, reikėjo, kad vanduo su pasidabruotu smėliu kontaktuotų ne trumpiau kaip 4 valandas. Be to, sidabro tirpimo greitis priklauso nuo vandenyje esančių medžiagų. Taigi, pasirodė, kad kontroliuoti sidabro tirpimą ir kartu vandens nukenksminimą yra labai sudėtinga.

Vėliau vandeniui nukenksminti vietoje metalinio sidabro pradėti naudoti įvairūs sidabro junginiai: sidabro nitratas, sidabro amoniakinis kompleksinis junginys ir kt. Dar vėliau – elektrochemiškai (ant anodo) tirpinamas sidabras. Buvo sukonstruoti įvairaus tipo ir našumo vadinamieji jonatoriai. Jie buvo pritaikyti jūriniuose  laivuose, plaukymo baseinuose, sanatorijose, maisto pramonės ir visuomeninio maitinimo įmonėse. Tačiau ir čia yra problemų. Kai vandenyje yra chloridų ar sulfatų jonų (požeminiuose vandenyse jų visada yra), ant anodo formuojasi mažai tirpi sidabro chloridų ir sulfatų plėvelė, kuri apsunkina sidabro elektrocheminį tirpinimą. Antra vertus, esant vandenyje chloridų aktyviojo sidabro jonų koncentracija jame negali būti didesnė kaip 1,7 mg/L. Pasiekti didesnę sidabro jonų koncentraciją neleidžia labai mažas sidabro chlorido tirpumas vandenyje.

Koncentruoti sidabrinio vandens tirpalai gali būti naudojami gręžinių, šulinių, taros, vamzdynų dezinfekcijai ir kt.

Tačiau šis dezinfekcijos būdas yra pernelyg brangus ir todėl pastaruoju metai praktiškai nenaudojamas. Šiam tikslui dažniausiai naudojami aktyvaus chloro turintys junginiai (dujinis chloras, chlorkalkės, natrio hipochloritas, chloro dioksidas), peroksidai arba ozonas.

Baktericidinis sidabro jonų poveikis plačiai naudojamas ir medicinoje. Pavyzdžiui, slogai gydyti naudojami sidabro ir jo junginių pagrindu pagaminti vaistai protargolis ir kolargolis. Tačiau geriamajam vandeniui nukenksminti vis rečiau vartojamas sidabras kai kurių žmonių bandomas pateikti kaip panacėja nuo visų ligų. Nesu medicinos specialistas, todėl nenoriu daryti kategoriškų išvadų. Aš nežinau, kokį poveikį skrandžio ir žarnyno florai gali daryti į organizmą su vandeniu patekę sidabro jonai. Aš tik galiu garantuoti, kad, kontaktuodami su organizmo organinėmis medžiagomis, sidabro jonai labai greitai redukuojasi ir virsta metaliniu sidabru. Tuo nesunkiai galima įsitikinti užlašinus ant rankos bespalvio sidabro nitrato tirpalo. Jeigu jis tuojau pat nebus nuplautas, jau po 4–5 minučių ant rankos atsiras juoda, vandeniu nenuplaunama dėmė. Tai yra smulkus metalinis sidabras, kuris labai gerai įsigeria į odą. Juoda dėmė dings tiktai pasikeitus odai.

Panašios reakcijos vyksta ir skrandyje. Ant audinių nusėdęs smulkus, beveik juodos spalvos metalinis sidabras, pamažu tirps ir skrandyje tam tikrą laiką bus nedidelė sidabro jonų koncentracija. Be jokios abejonės, ši, kad ir nedidelė, sidabro jonų koncentracija sudarys nepatogumų gausiai skrandžio, dvylikapirštės žarnos ir žarnyno bakterijų bendruomenei.

Beje, baktericidinėmis (dezinfekuojančiomis) savybėmis pasižymi ir kitų sunkiųjų metalų jonai: platinos, vario ir kitų, tačiau platina praktiškai nenaudojama dėl brangumo, o vario jonų didesnių koncentracijų neleidžia naudoti geriamojo vandens higienos norma (ne daugiau 2 mg/L). Užtat vario druskos (pavyzdžiui, vadinamasis mėlynasis akmenėlis – CuSO4· 5H2O) pakankamai plačiai naudojamas kovojant su įvairiomis bakterijomis, pelėsiais ir grybeliais. Šios druskos vandeniniu tirpalu impregnuojama mediena, jo dedama į lengvas statybines medžiagas, kuriose naudojamos pjuvenos arba smulkinti šiaudai, jis yra viena iš dviejų pagrindinių sudedamųjų dalių sodininkams ir daržininkams gerai pažįstamo Bordo mišinio.

Laboratorijoje esu išbandęs, kaip vario jonai veikia žalsvuosius dumblius ir tokios pat spalvos melsvąsias bakterijas (tyrimų rezultatai įamžinti nuotraukose).. Kam tai įdomu, praneškite.

 

 

 

Gyvasis ir negyvasis vanduo 

 Stebuklingai gydančio gyvojo ir negyvojo vandens istorija tai pasirodo, tai vėl išnyksta.  Tiek gyvajam, tiek ir negyvajam vandeniui priskiriama daugybė stebuklingų savybių. Pavyzdžiui, gyvuoju vandeniu laistomos gėlės ir kiti augalai staiga pradeda labai sparčiai augti, nuostabiai žydėti, o derlius toks, kad net sunku jį sunaudoti ar kitaip realizuoti. Šio vandens išgėrus, staiga nurimsta rėmuo.

Negyvuoju vandeniu išplautos pūliuojančios žaizdos greitai pradeda gyti. Kiek tiesos yra šiuose teiginiuose? Kuo gi vienas nuo kito iš tikrųjų skiriasi gyvasis ir negyvasis vanduo?

Norint teisingai atsakyti į šiuos klausimus, reikia išsiaiškinti du dalykus: kokiu būdu yra gaunamas gyvasis ir negyvasis vanduo ir kuo skiriasi vieno ir kito vandens cheminė sudėtis.

Jau senokai viena mano kolegė, žinodama, jog aš domiuosi vandeniu, atnešė  į laboratoriją gyvojo ir negyvojo vandens gamybos įrenginuką. Iš išorės jis buvo labai panašus į elektrinį virdulį. Iš tikrųjų tai buvo elektrolizės įrenginys, kuriame katodas (neigiamas elektrodas) atskirtas nuo anodo (teigiamo elektrodo)  keramikine pertvara. Šiame įrenginyje  elektrodai buvo du nemažo skersmens grafito (anglies) strypeliai. Įrenginio naudojimo instrukcija labai trumpa ir paprasta: į abu skyrius iki žymos pripilti vandens ir įkišti laido šakutę į elektros tinklą. Po 3–5 min. vienoje keramikinės pertvaros pusėje (prie katodo) pasigamina gyvasis vanduo, o kitoje (prie anodo) – negyvasis vanduo. Iš pažiūros vanduo abiejose pertvaros pusėse atrodė nelabai estetiškai, kadangi jame buvo daug juodos spalvos drumzlių..

Kas gi pasikeitė vandenyje per tas 3-5 min., kol per jį tekėjo pastovioji elektros srovė? Žinant elektrolizės vandeniniuose tirpaluose esmę bei elektrolizės dėsnius (juos, beje, suformulavo ir 1830 m. paskelbė anglų fizikas M. Faradėjus), visiškai nesunku numatyti, kuo skirsis gyvasis vanduo nuo negyvojo netgi neatlikus šių vandenų cheminės analizės.

Pabandysiu paaiškinti. Švarus vanduo yra labai silpnas elektrolitas, turintis tuo pat metu ir rūgštinių ir bazinių (šarminių)  savybių. Tai reiškia, kad švariame vandenyje yra labai nedidelės, tačiau vienodos rūgštines savybes sąlygojančių teigiamų vandenilio (H+) jonų ir bazines  (šarmines) savybes sąlygojančių neigiamų hidroksilo (OH) jonų koncentracijos:

 

H2O  ↔   H+ + OH.                                                                  (1)

 

Šią grįžtamą vandens disociacijos reakciją galima pastumti į vieną arba kitą pusę. Pavyzdžiui,

jeigu į vandenį, kuris yra visiškai neutralus (jame yra visiškai vienodos H+ ir OH jonų koncentracijos ir jo pH = 7), įdėsime cheminės medžiagos, kuri nusodins į nuosėdas OH jonus, tai vanduo tuojau pat tai pajus ir pradės skilti į jonus, kad atstatytų  sumažėjusią OH jonų koncentraciją. Tačiau (1) reakcijos lygtis rodo, kad disocijuodamas (skildamas) vanduo duoda vienodą  H+  ir OH  jonų kiekį. Vadinasi, vandenyje H jonų koncentracija pasidarys didesnė už OH  jonų koncentraciją ir vanduo pasidarys rūgštus (jo pH bus mažesnis už 7).

Analogiškai (1) pusiausvyra pasistums leidžiant per druskų turintį vandenį pastoviąją elektros

srovę, kai katodas nuo anodo atskirtas keramikine pertvara.. Šiuo atveju vyksta vandens skaidymas, tiktai OH  ant anodo suardomi ir į atmosferą skiriasi molekulinis deguonis (O2), o H+  jonai ant katodo paverčiami molekuliniu vandeniliu (H2), kuris taip pat išlekia á atmosferą. Taigi, vykstant elektrolizei prie katodo (neigiamo elektrodo) kaupiasi OH– jonai ir todėl vanduo šarmėja  (gyvasis vanduo),  o prie anodo (teigiamo elektrodo) priešingai-kaupiasi H+ jonai ir vanduo rūgštėja (negyvasis vanduo).

O kaipgi stebuklai? Kodėl negyvuoju vandeniu praplautos pūliuojančios žaizdos greičiau gyja? Paaiškinimas labai paprastas. Bent šiek tiek išsilavinęs žmogus (jau nekalbant apie mikrobiologus ar medikus) žino, kad praktiškai visi mikroorganizmai (bakterijos), taip pat ir puvimo bakterijos, žūsta pakankamai rūgščioje terpėje (kai pH <<< 7). Jos jau  nesidaugina, kai

pH < 4,5, o pH reikšmėms dar labiau mažėjant – tiesiog žūva.  Po 5 min. elektrolizės pH-metru  išmatuotas negyvojo vandens pH buvo lygus 3. Viskas tvarkoje, galima plauti pūliuojančias  žaizdas ir žudyti bakterijas. Beje, panašią pH reikšmę turi gazuotas vanduo arba citrinos  vaisių sultys.  Išplaukite  žaizdą gazuotu vandeniu arba citrinos sultimis ir gausite tą patį rezultatą. Tokią arba panašią vandens pH reikšmę galima padaryti naudojant acto arba citrinos rūgštis. Pastaroji populiariai dar vadinama rūgščiąja druska ir plačiai naudojama maisto pramonėje, kai produktus reikia parūgštinti, ją nuolat virtuvėje naudoja ir šeimininkės. Beje, tokį citrinos rūgštimi parūgštintą vandenį vartoti bus maloniau, kadangi jis bus skaidrus. O kodėl elektrolizeryje pagamintas gyvasis ir negyvasis vanduo yra nešvarūs, juose gausu juodos spalvos drumzlių? Atsakymas paprastas: grafito elektrodai nėra mechaniškai tvirti ir ant jų besiskiriančios vandenilio ir deguonies dujos juos pamažu ardo. Šių įrenginių gamintojai, atrodo, patobulėjo ir vietoje grafito elektrodų naudoja kažkokių metalų ar jų lydinių elektrodus. Įdomu koks metalas naudojamas anodu naujausiuose jonizatoriuose?  Juk anodiškai netirpių metalų yra vos du-platina ir auksas. Bet koks kitas metalas ar lydinys elektrolizės metu ant anodo tirps ir „praturtins“ vandenį tų metalų jonais.

Beje, išmatuota gyvojo vandens pH reikšmė buvo lygi 10,5. Taigi, prie katodo gaminasi pakankamai šarminis vanduo. Tokią pačią pH reikšmę galima gauti gamtiniame vandenyje ištirpinus nedidelį kiekį  sodos (Na2CO3) (ši medžiaga anksčiau buvo plačiai naudojama skalbimui). Geriamosios sodos (NaHCO3) tirpalo pH būna tiktai apie 8,3. Išgėrus gyvojo vandens, sumažėja skrandžio rūgštingumas ir mažiau kankina rėmuo. Tačiau ir nuolat geriant šį vandenį vargu ar galima išsigydyti nuo padidėjusio skrandžio rūgštingumo, kadangi šis vanduo veikia pasekmę, bet ne priežastį. Tą patį efektą  (tik dar greičiau) galima pasiekti išgėrus šiek tiek geriamosios sodos, suvalgius gabaliuką kreidos (CaCO3) arba sumaltø kiaušinio lukštø (jame yra ~ 98 % CaCO3). Visos šios medžiagos vienodai lengvai neutralizuoja skrandyje besigaminančią druskos (HCl) rūgštį. Jeigu po ranka neturite aukščiau minėtų medžiagų, vaistinėje taip pat galima nusipirkti šarminių savybių turinčių vaistų, pavyzdžiui, „Raniberl“.

Taigi gyvojo ir negyvojo vandens poveikis yra susijęs tiktai su jo rūgštinėmis ar šarminėmis savybėmis. Šiaip jau, žmogaus organizmas labiau pritaikytas naudoti rūgštinių savybių turinti maistą, kadangi didžioji dauguma žmogaus nuolat naudojamų maisto produktų yra daugiau ar mažiau rūgštūs, t.y. jų pH < 7 (1 lent.).

 

1 lentelė. Kai kurių produktų tipinės pH vertės

Produkto pavadinimas

Produkto pH

          Gėrimai

Kava

5.0

Apelsinų+abrikosų sultys

3.7

Svarainių sirupas

2.8

            Vaisiai

Citrina

2.7-2.9

Apelsinas

3.5

Mandarinas

3.7

Obuolys

3.9

Kriaušė

5.0

Granatas

4.3

Bananas

4.7

           Daržovės

Morka

6.1

Svogūnas

5.4

Bulvė

6.0

Rauginti kopūstai

3.6

     Pieno produktai

Pienas

6.5

Kefyras

4.6

Grietinė

4.8

Fermentinis sūris

5.3

  

   Kiti produktai

Vyšnių uogienė

3.3

Medus

3.8

Aštrus pomidorų padažas “Dainava”

3.9

Virta Klaipėdos dešra

5.7

“Daumantų” majonezas su krapais

4.5

  Plaukų ir kūno priežiūros priemonės

Šampūnas “Timotei”

5.7

Šampūnas “Schauma”

5.1

Skystas muilas “Kamilien Seife” (firma CREATION)

7.0

Plaukų balzamas “L’OREAL EL’VITAL”

6.6

Dušo žele “ADIDAS”

5.8

Dantų pastos

COLGATE

8.8

BLEND-a-MED

8.4

SENSODYNE®

8.4

Skalbimo ir valymo priemonės

Skalbimo milteliai “Ariel”, 3% tirpalas

10.2

Skalbimo milteliai “Dixan”, 3% tirpalas

9.7

Valiklis “Ajax”, 3% tirpalas

8.1

 

Visų šių produktų pH buvo išmatuotas Olandijos firmos „Sentron“ pH-metru pH 1001 ir pagal naują technologiją pagamintais elektrodais. Tvirtas smeigiamas elektrodas leidžia greitai, patogiai ir tiksliai išmatuoti ne tiktai bet kokio vaisiaus ar daržovės, bet ir šaldytos mėsos pH. Ir tam nereikia šių produktų tarkuoti, malti ar kitaip smulkinti.

Lygindami įvairių produktų pH nepamirškite, kad  pH pasikeitus 1 vienetu, rūgštingumas keičiasi (mažėja arba didėja) 10 kartų. Pavyzdžiui, obuolys, kurio pH = 4, yra 10 kartų rūgštesnis už vaisius ar daržoves, kurių pH = 5 ir 100 kartų rūgštesnis už produktus, kurių pH = 6.  Dauguma gamtinių vandenų turi silpnai šarminių savybių (jų pH dažniausiai yra tarp 7–8).

 

Tirpsmo vanduo 

Anatolijaus Malovičko knygelėje “Viskas apie vandenį”[1] (rusų kalba) pateikiamas toks tirpsmo vandens paruošimo būdas: emaliuotą indą su vandeniu pastatykite į šaldymo kamerą (žiemą į balkoną). Po 4-5 val indą išimkite. Vandens paviršius bus sušalęs. Lede bus susikoncentravęs sunkusis vanduo. Nupilkite vandenį į kitą emaliuotą indą, o ledą išmeskite. Indą su vandeniu vėl pastatykite į šaldymo kamerą. Kai 2/3 vandens bus virtę ledu, išimkite indą iš šaldiklio ir  vandenį išpilkite.  Šiame vandenyje bus susikoncentravę daugumas vandenyje buvusių cheminių medžiagų. Ištirpinkite ledą kambario temperatūroje. Štai šis vanduo ir reikalingas jūsų organizmui“. Taip tvirtina autorius. Be to, jis teigia, kad toks vanduo yra 80 % švaresnis už pradinį vandenį ir 1 litre šio vandens yra tiktai 16 mg kalcio. Štai šį vandenį reikia sunaudoti per parą, geriant 2-3 puodelius 1 val. prieš valgį. Toliau pavardintas geras tuzinas ligų, kurias galima išgydyti naudojant tokį vandenį. Ligos pačios įvairiausios, tačiau sąraše vyrauja širdies ir kraujagyslių ligos. Toks vanduo, be viso kito, pagerina sportinius rezultatus, padeda kovoti su nutukimu ir pan. Pamerkus tokiame vandenyje sėklas, o vėliau laistant tokiu vandeniu augalus, derlius padidėja 1,6-2,1 karto. Ypatingai gerai toks vanduo veikia grūdines kultūras. Nesiginčysiu, nes nebandžiau. Tačiau teiginiai, susiję su augalais, gali būti tiesa.. Esmė tame, kad laistant augalus kietu vandeniu, gali vykti dirvų kalkėjimas ir didėti jų šarmingumas. Ne visi augalai tai mėgsta.

Tačiau pakalbėkime apie tai, kas gali vykti ir kas iš tikrųjų vyksta vandenį šaldant. Gamtinis vanduo iš tikrųjų yra kelių vandenilio ir deguonies izotopų mišinys, todėl šalia didžiąją vandens dalį sudarančio normalaus vandens molekulių (H2O) jame yra ir pėdsakai sunkiojo vandens molekulių (D2O). Sunkiojo vandens molekulę kartu su normaliu deguonies atomu sudaro du vandenilio izotopo deuterio (D) atomai. Sunkiojo vandens kai kurios fizikinės savybės skiriasi nuo normalaus vandens fizikinių savybių. Pavyzdžiui, sunkusis vanduo verda + 101,4 0C temperatūroje ir užšąla + 3,8 0C temperatūroje. Palyginimui pasakysiu, kad normalus vanduo verda + 100,0 0C temperatūroje ir užšąla + 0,076 0C temperatūroje. Taigi, matome, kad sunkusis vanduo virsta ledu šiek tiek anksčiau negu normalus, tačiau šios virimo ir stingimo temperatūros galioja, kai mes turime grynas medžiagas. Aš nemanau, kad esant + 3,8 0C temperatūrai  sunkiojo vandens pėdsakai išsiskirs iš bendros vandens masės ir virs ledu. Tai būtų labai patogus sunkiojo vandens koncentravimo būdas. Sunkusis vanduo naudojamas atominėje energetikoje kaip branduolinių reakcijų lėtintojas ir gaunamas jis vykdant gamtinio vandens elektrolizę. Nustatyta, kad vykdant gamtinio vandens elektrolizę, lengviau į deguonį ir vandenilį skyla normalaus vandens molekulės, o sunkiojo vandens molekulės praktiškai neskyla ir tokiu būdu yra sukoncentruojamos. Iš  1 m3 (1000 litrų) gamtinio vandens vykdant elektrolizę gaunama apie 10 mL sunkiojo vandens.

Tyrimais nustatyta, kad šąlant gamtiniam vandeniui, jame esančios įvairios druskos neskuba įsiterpti į ledą ir pirmosios ledo porcijos yra pakankamai švarios. Toliau šąlant vis labiau ir labiau mineralizuotam vandeniui, druskos palaipsniui pradeda įsiterpti į ledą. Kitaip tariant, jeigu mes paimtume 30-40 cm storio ledo gabalą, tai viršutiniame jo sluoksnyje būtų mažiausiai druskų ir, einant iš viršaus žemyn, jų koncentracija palaipsniui didėtų. Atpjovus nuo tokio ledo gabalo viršutinį 3-4 cm storio sluoksnį ir ištirpinus jį, galima pasigaminti pakankamai mažai mineralizuoto vandens. Pagal druskų kiekį toks vanduo būtu panašus į atvirkštinio osmoso būdu gautą vandenį. Vadinasi, nepilnai sušaldę vandenį ir ištirpinę pasigaminusį ledą, mes atsikratome dalies vandenyje esančių druskų – mes vandenį dalinai demineralizuojame. Suteikti tokiam vandeniui stebuklingų galių gali tiktai žiniuoniai. Ką jie daugiau ar mažiau sėkmingai ir daro. Beje, jau rašydamas šį skyrelį, nutariau pagal Anatolijaus Malovičko knygelėje pateiktą aprašymą pagaminti tirpsmo vandens, padaryti jo analizę ir nustatyti kiek jis tapo švaresnis. Pateiktą metodiką stengiausi atkartoti kiek įmanoma tiksliau. Vandenį šaldžiau šaldytuvo šaldiklyje (temperatūra apie – 20 0C). Sugaišęs maždaug 3,5 val.  turėjau trijų vandenų mėginius:

Mėginys Nr. 1 – pirmoji porcija ledo, kuri turėjo būti išmesta (apie 3-5 mm storio ledo sluoksnis);

Mėginys Nr. 2 – antroji porcija ledo (tirpsmo vanduo arba, kitaip tariant, viso mano darbo tikslas );

Mėginys Nr. 3 – vanduo iš čiaupo.

Vežuosi mėginius į laboratoriją ir atlieku jų analizę. Svarbiausias analizės tikslas – nustatyti šiuose mėginiuose bendrą druskų kiekį.  Pirmiausiai noriu pasakyti, kad nieko nelaukto arba netikėto neįvyko. Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Šaldamas vanduo “atsikratė” dalies jame buvusių druskų. Pirmos ledo porcijos mineralizacija yra maždaug 5 kartus mažesnė, o antros ledo porcijos (tirpsmo vandens) maždaug 4 kartus mažesnė  negu  vandens iš čiaupo. Beje, papildomai nustačiau, kad ir dalinai demineralizuotame vandenyje vyrauja tos pačios druskos, kaip ir vandenyje iš čiaupo, t.y. daugiausiai jame rasta kalcio ir magnio katijonų ir hidrokarbonato anijonų.

Tokios pat mineralizacijos vandenį kaip ir tirpsmo vanduo galime turėti, jeigu sumaišysime atvirkštinio osmoso (AO) būdu gautą vandenį su  vandeniu iš čiaupo santykiu 4:1, t.y. paimsime, pavyzdžiui, 4 litrus valyto (AO) vandens ir 1 litrą čiaupo vandens. Gerkite į sveikatą šiltą ar atšaldytą. Čia jau skonio reikalas.

Beje, daugelis firmų, kurios pilsto vandenį į įvairios talpos butelius, elgiasi lygiai taip pat. Daromas gręžinys ir neatitinkantis higienos normos reikalavimų požeminis vanduo yra valomas (pašalinami geležis, amonis ir manganas). Toliau dalis šio vandens yra pilnai suminkštinama ir šis suminkštintas vanduo yra maišomas su valytu, bet neminkštintu vandeniu. Kuo šis vanduo yra pranašesnis (geresnis) už kokybišką vandentiekiečių tiekiamą vandenį? Ogi tik tuo, kad jis yra šiek tiek minkštesnis. Ir daugiau, praktiškai, niekuo. Netgi bendroji jo mineralizacija lieka ta pati, kaip ir žalio požeminio vandens, kadangi minkštinimui naudojamas natrio formos katijonitas. Tai reiškia, kad kalcio ir magnio jonų vietą vandenyje užima natrio jonai. Mainai aiškiai nelygiaverčiai, kadangi žmogaus organizmui reikalingi (būtini) kalcio ir magnio jonai yra pakeičiami ne tiek reikalingais natrio jonais. Jų mes gauname pakankamai naudodami pasūdytą maistą.

 

 

Kaip įrodyti, kad geriamasis vanduo yra „blogas?

Respublikoje prisisteigę labai daug firmų, kurios prekiauja atvirkštinio osmoso (AO) principu veikiančiais filtrais. Jau buvo minėta, kad šie filtrai iš vandens pašalina 93-95 % jame esančių druskų.

Svarbiausias šių firmų vadybininkų uždavinys yra surasti jų platinamų filtrų pirkėjų. Potencialiam pirkėjui reikia įrodyti, kad jų vartojamas geriamasis vanduo yra blogas arba labai blogas netgi tuo atveju, kai šis vanduo yra tikrai kokybiškas. Šiam tikslui pasiekti dažniausiai naudjamii du būdai:

1. Į vandenį įmerkiami du plieniniai elektrodai ir per jį paleidžiama pastovioji elektros srovė. Jeigu vandenyje yra bent kiek druskų, plieninis anodas tirpsta ir vandenyje gaminasi mažai tirpus, rusvos spalvos geležies hidroksidas. Vienas mano studentas (pirmakursis) atnešė tokį elektrolizės įrenginuką į laboratoriją. Laboratorinių darbų metu, dalyvaujant 30-čiai studentų, šį įrenginuką išbandėme. Vaizdas iš tikrųjų baisus – nepraėjus nei minutei Antavilių vandens ruošykloje paruoštas nepriekaištingos kokybės geriamasis vanduo pasidarė panašus į molingoje vietovėje po gero lietaus susidariusiam balos vandeniui. Paklausiau studentų, kas nori gerti tokį vandenį. Niekas nenorėjo. Štai Jums 30 potencialių filtrų pirkėjų. Ir tiktai po to, kai išsiaiškinome visas šio reiškinio priežastis ir aplinkybes, pirkėjų neliko. O ką daryti tiems žmonėms, kuriems šio reiškinio priežastis aiškina pardavėjai?  O pardavėjai čia pat su žarnele prie čiaupo prijungia AO filtrą, pagamina beveik distiliuoto vandens ir vėl vykdo elektrolizę. Elektrolizė praktiškai nevyksta (vandenyje liko labai mažai druskų) ir jis beveik nesidrumsčia. Deja, ši apgavystė dažnai pavyksta. Beje, toks pat baisus vaizdas būtų, jeigu naudotume „Neptūną“, „Žalią girią“, „Tichę“ ir kitus buteliuotus tėvyninius ar užsieninius vandenis.

2.  Į vandenį įlašinami 2-3 lašai vienos organinės medžiagos vandeninio tirpalo. Vaizdas toks pat baisus, tiktai iškritusių nuosėdų spalva ne rusva, o tamsiai pilka. Reikalas tame, kad su vandenyje esančiais kalcio jonais ši organinė medžiaga reaguoja sudarydama tamsiai pilkas nuosėdas. AO filtrų pagalba paruoštame vandenyje kalcio jonų lieka labai mažai ir vanduo išlieka beveik skaidrus. Nuosėdos nesigamina ir tada, kai vanduo suminkštinamas natrio formos katijonito pagalba. Vadinasi, šį triuką galėtų naudoti ir vandens minkštinimo įranga prekiaujančios firmos. Dėl suprantamų priežasčių sąmoningai nepateikiau šio organinio junginio pavadinimo.



[1]     Anatolij Malovičko. Vsio o vode, “Nastojaščaja panaceja”, Kaunas, 1996.

18 thoughts on “Stebuklingi vandenys (sidabrinis, gyvasis ir negyvasis, tirpsmo ir kt.)

  1. Laba diena,
    norėčiau platesnio komentaro apie ledo tirpsmo vandenį…
    Straipsnyje rašote, kad šalant į ledą sutraukiamos druskos, todėl tokiu būdu sumažinama bendra mineralizacija, gaunamas pan. efektas kaip su AO ir atskiedus 4 kartus…
    Klausimas: Kadangi nitritai ir nitratai nėra druskos, ar teisinga mano interpretacija, kad tokiu vandens gerinimo būdu iš vandens jie nebus pašalinti, o priešingai – jų koncentracija padidės?

    • Jūs neteisingai supratote. Yra priešingai. Šaldant vandenį druskos “nenori būti sušaldytos’ ir todėl į ledą nenori lysti; jos slenka nesušalusiu vandeniu žemyn. Tarkime, Jūs į šaldiklį įstatėte indą su vandeniu(vandens stulpelio aukštis inde yra apie 10 cm) ir jį šaldote. Ledo plutelė pirmiausiai formuojasi vandens paviršiuje, kadangi ledas yra lengvesnis už vandenį. Viršuje susidaręs ledo sluoksnis yra mažiausiai mineralizuotas (turi mažiausiai druskų). Jeigu Jūs ledu paversite visą vandenį, o po to jį kas porą centimetrų supjaustysite horizontaliai, tai turėsite 5 ledo porcijas po maždaug 2 cm storio. Dabar kiekvieną tų porcijų reikia įdėti į atskirus indus ir laukti tol, kol ledas vėl virs skysčiu. Šį procesą galima pagreitinti indus šildant. Mažiausiai druskų turės viršutiniai 2 cm ledo. Einant žemyn, druskų koncentracija didės ir daugiausiai druskų turės apatinis ledo sluoksnis. Nitritai ir nitratai taip pat yra druskos. Vadinasi jų koncentracija viršutiniuose ledo sluoksniuose taip pat bus mažesnė negu apatiniuose. Kadangi ledą pjaustyti nėra paprasta, tai elgiamasi paprasčiau, t.y. nelaukiama kol visas vanduo virsta ledu;iš šaldiklio indą ištraukite tada, kai iš 10 cm ledu bus virtę kokie 3-4 cm. Pašildykite indo šonus, kad ledas atšoktų nuo indo sienelių, išimkite ledą ir paverskite jį vandeniu kitame inde. Šiame vandenyje visų druskų koncentracijos bus gerokai mažesnės negu buvo nešaldytame vandenyje. Tačiau prieš šaldymą vandenyje buvusios druskos niekus nedingo; jos susikoncentravo nesušaldytame vandenyje. Tokia yra teisybė. Kai turėsiu šiek tiek laisvo laiko, pabandysiu pašaldyti savo čiaupo vandenį, į kurį papildomai įdėsiu žinomą kiekį nitratų. Pasižiūrėsime kaip keisis druskų koncentracija. Beje, šaldyti rekomenduoju skaidriame inde, kad bet kuriuo momentu matytume susiformavusio ledo storį.

  2. Laba diena, p.Juozai.
    Ruošiau pasisakymą apie tirpsmo vandenį ir radau jūsų bandymus. Ar pavyko rasti laiko padaryti eksperimentus su specialiai įdėtu žinomu nitritų ar nitratų kiekiu?

  3. Laba diena,
    Neseniai teko nugirsti apie taip vadinamą gamtinį vandens filtrą šungitą. Teigiama, kad jis valo ir aktyvina vandenį. Norėjau sužinoti ar teko su juo susidurti, gal atlikti kokius tyrimus ir koks iš tiesų jo poveikis vandeniui?

    • Sveiki, p. Šarūnai,
      teko man su šungitu pabendrauti. Mineralas ir tiek, vandenyje praktiškai netirpsta. Ir jau vandens struktūros jis tikrai nekeičia. Tai yra tikrų tikriausias “placebas”, t.y. medžiaga, kuri “plauna” smegenis. Tai yra tiktai dar vienas būdas medžioti “žąsinus” arba paprasčiau tariant, išvilioti pinigus iš patiklių žmonių. Nors ką gali žinoti, jeigu labai smarkiai įtikėsite, kad padeda, gal ir padės. Jūsų teisė rinktis.

  4. Sveiki, užšaldau vandenį iš čiaupo plastikiniame mineralinio vandens Vytautas butelyje šaldytuvo kameroje. Jį atšildžius kambario temperatūroje visuomet išsiskiria nuosėdos (tokios sakyčiau net šiek tiek gleivėtos), o vanduo MAN būna skanesnis nei iš čiaupo. Taigi, būčiau labai dėkinga, jei atsakytumėte į du mano klausimus:
    1. Kas tai per nuosėdos (beje, aš jų negeriu)
    2. Perskaičiau, kad užšaldant plastikinį butelį išsiskiria kažkoks nuodas dioksinas, kuris yra vėžio sukėlėjas. Ar tai tiesa? Ar gali būti, kad aš nuodijuosi atitirpusiu vandeniu iš plastikinio butelio?
    Labai dėkoju už atsakymą.

    • Norint teisingai atsakyti į Jūsų klausimus, reikėtų žinoti čiaupo vandens keletą svarbių kokybės rodiklių: bendrąjį kietumą ir kalcio jonų sąlygotą kietumą, bendrąją vandens mineralizaciją, Permanganato skaičių (jis rodo organinių medžiagų kiekį vandenyje). Būtų taip pat neblogai žinoti kokiame mieste (miesto rajone) Jūs gyvenate ir iš kokios vandenvietės gaunate vandenį. Dabar dėl nuosėdų. Žemėjant vandens temperatūrai, mažėja vandenyje esančių druskų tirpumas ir jos krenta į nuosėdas. Įdomu būtų žinoti, kokį atspalvį turi nuosėdos. Jeigu jos baltos, tai reiškia, kad tai yra kalcio ir magnio druskos, jeigu jos rusvos-Jūsų vandenyje greičiausiai yra ir nemaži kiekiai geležies, jeigu jos juosvos- vandenyje gali būti ir didoki mangano kiekiai. Nuosėdų gleivėtumą gali sąlygoti didoka organinių medžiagų koncentracija vandenyje arba didokas vandens baktriologinis užterštumas.
      Dabar dėl dioksino. Dioksinas (jeigu jo yra) intensyviau skirsis aukštesnėje temperatūroje, o ne žemesnėje.

  5. Sveiki, gerb. mokslininke. Ar galėtumėte pakomentuoti? Iš anksto ačiū.
    Cituoju:
    Mūsų šalies rinkoje gausus mineralinio vandens pasirinkimas, tačiau nuolatiniam vartojimui vertėtų rinktis kaip įmanoma silpnesnės mineralizacijos vandenį. Toks yra Lietuvoje gaminamas UAB Research and Production Company „Melt Water“ geriamasis stalo vanduo „Melt Water Original“.
    Šio vandens unikalumas slypi jo gamybos procese. Tai tirpsmo vanduo, kurio gamyba paremta natūraliu ledynų formavimosi ir tirpsmo procesu. Pirmajame etape vanduo yra užšaldomas ir suformuojamas pirminis plonojo ledo sluoksnis. Šis ledo sluoksnis turi „sunkiojo vandens“ požymių ir yra gan žalingas. Todėl jis pašalinamas specialia technologija. Antrajame etape suformuojama ledo šerdis. Jos formavimosi metu vyksta du procesai: šąlančio vandens molekulės išstumia visus nešvarumus į vandens sferą, esančią ledo kubelio viduje. Tuomet pašalinamas užterštasis vanduo. Vanduo, išgaunamas iš ledo šerdies, yra pats naudingiausias, nes jis idealiai švarus ir teisingos struktūros.
    Išsamūs šio vandens tyrimai buvo atlikti Vilniaus universiteto Biochemijos institute. Tyrėjų pateiktose išvadose skelbiama, kad vanduo turi teigiamą įtaką sveikatai – tinka sumažinto natrio ir kalio dietai, organizmo detoksikacijai nuo kenksmingų junginių, jo vartojimas leidžia išvengti daugelio ligų ir sutrikimų (padidėjusio kraujo spaudimo, odos išbėrimų, vėžio, hormoninių sutrikimų, dantų emalio erozijos ir kt.). Šio vandens išskirtinumas papildomai pasireiškia tuo, kad jis yra tiek silpnos mineralizacijos, tiek silpnai šarminio pH. Visos šios savybės leidžia teigti, kad tai yra unikalus, naudingas sveikatai maisto produktas, kokio rinkoje iki šiol nebuvo.

    • Gerb. Monika, esu šiek tiek tyrinėjęs šį vandenį, todėl žinau jo skonį, mineralinę sudėti, o taip pat “silpnąsias” ir “stipriąsias” puses. Labai suintrigavo toks sakinys “Išsamūs šio vandens tyrimai buvo atlikti Vilniaus universiteto Biochemijos institute.Tyrėjų …..”. Sutinku pareikšti savo nuomonę apie šį vandenį su viena sąlyga – Jūs man atsiunčiate nuorodą, kur aš galėčiau sužinoti kokie žmonės atliko šiuos tyrimus ir ką konkrečiai jie nustatė.

      Laukiu nuorodos.
      Juozas

  6. Labai įdomus straipsnis, ačiū.
    Vis dėlto norėčiau pasitikslinti dėl tirpsmo vandens, ar su pirmu ledo sluoksniu pasišalina tas sunkusis vanduo ir ar tai tikrai yra baubas?
    Ar kažkaip ištirta, kad vandeniui atitirpus, vandens struktūra pasikeičia ir jis tampa daug draugiškesnis organizmui, nes tampa tokiu, koks yra mūsų lastelėse?
    Jei taip, jį gerti tarsi apsimoka, tik reikia papildomai gauti mineralų, kuriuos išmetame gamindami tirpsmo vandenį.
    Medicininį išsilavinimą turintis žmogus minėjo, jog tos kalkės, kurias mes geriame su vandeniu, užkemša smulkius kapiliarus, ir taip pvz.kaulas lieka nebemaitinamas, ko pasėkoje susilpnėja kaulas, pasidaro trapus ar pan. Kaip suprantu, kalkės yra kalcio ir magnio kažkoks junginys, tačiau tiek kalcio, tiek magnio mums reikia, nebent jis turėtų būti kitokios formos ar pan.kad būtų tais mineralais, kurie mums naudingi.
    Klausimas būtų, ar tos kalkės vandenyje, ypač jei jų daug, ar jas sudaro mums reikalingi mineralai, ar jas geriau šalinti? Ir ar kalkes pašalintume gaminant tirpsmo vandenį?

    Labai ačiū, ypač jei rasite laiko atsakymams.

    • Labas rytas,
      dalis sunkiojo vandens su pirmuoju ledo sluoksniu tikrai pasišalina, tačiau tai yra labai nedidelė dalis. Jeigu tai būtų ženkli dalis, tai būtų labai patogus būdas koncentruoti sunkųjį vandenį, kuris naudojamas atominėje energetikoje. Tuo tarpu dabar sunkųjį vandenį koncentruoja naudodami milžiniškus elektros srovės kiekius paprasto vandens skaidymui į vandenilį ir deguonį (sunkusis vanduo sunkiai skyla ir todėl jo koncentracija vandenyje didėja). Kita vertus, sunkiojo vandens koncentracija gamtiniame vandenyje yra labai maža. Manau, kad gyvieji organizmai prie jo yra puikiai prisitaikę. Dabar apie medicininį išsilavinimą turintį žmogų ir jo mintis. Čia yra vienas iš dviejų: arba tas žmogus prastai studijavo, arba jis elgiasi nedorai. Pasirinkite, kuris atvejis Jums priimtinesnis. Įvairaus plauko šarlatanai labai mėgsta manipuliuoti “kitokios vandens struktūros sąvoka”. Teko su keliai iš jų bendrauti. Kaip taisyklė, jų supratimas apie vandens molekules ir jų struktūrą nesiekia aštuntoko lygio. Kalkės yra kalcio ir magnio karbonatų mišinys. Taip, abi šios druskos prastai tirpsta vandenyje, tačiau pakliuvusios į skrandį jos momentaliai ištirpsta, kadangi skrandyje yra nemaži kiekiai druskos rūgšties (HCl). Vaistinėse perkamų ir taip intensyviai reklamuojamų “Calcigran” ir “Magne B” pagrindinė sudedamoji dalis taip pat yra kalcio ir magnio karbonatai. Taigi, kuo didesnis Jūsų vandens kietumas, tuo daugiau organizmui reikalingų kalcio ir magnio mineralų Jūs gaunate naudodama šį vandenį. Toks vanduo reikalingas ir kūdikiams bei vaikams. Jis gali kenkti šildymo sistemoms ar indų plovyklėms. Skalbimo mašinoms vargiai, kadangi skalbimo miltelių sudėtyje būna “Calgono”, kuris neleidžia iškristi į nuosėdas kalcio ir magnio junginiams. Beje, 30-40 laipsnių Celsijaus temperatūros vandenyje nuosėdos nekrenta. Tam reikia ne mažiau kaip 60-70 laipsnių.

  7. Sveiki,norėjau Jūsų paklausti kokias klaidas darau gamindamas tirpsmo vandenį? Į emaliuotą indą pripilu iš čiaupo vandens,dažniausiai vanduo pilnai sušąla į ledą,tada atšildau ir kai lieka vidurį matinis ledas jį išmetu,o likusi naudoju.Aš skaičiau kaip gaminti,bet daug kas skirtingai rašo.Aš neturiu laiko kontroliuoti vandenį kameroje,tai mano būdas gal nėra blogas,o gal kenksmingas…? Labai dėkoju už atsakymą.

    • Viso vandens paversti ledu nereikia. Vanduo pirmiausiai užšąla paviršiuje, o po to ledo storis didėja nuo paviršiaus žemyn. Tuo pat metu druskų jonai koncentruojasi nesušalusiame vandenyje. Kai ledu virsta maždaug trečdalis vandens storymės, šaldymą reikia pabaigti. Po to ledą atskiriate nuo nesušalusio vandens. Nesušalusį vandenį išpilate lauk, o ledą ištirpinate. Štai ir viskas. Atlikę šią operaciją, Jūs turėsite mažiau mineralinių medžiagų turinčio vandens. Mano manymu toks vanduo nėra kenksmingas, tačiau mažiau vertingas.

    • Visų pirma reikėtų išsiaiškinti kas per medžiaga yra koralai. Teko daryti cheminę analizę iš Indijos vandenyno atsivežtų koralų. Virš 96 procentų koralai yra sudaryti iš kalcio karbonato (CaCO3). Tą pačią sudėtį ir cheminę formulę turi ir kitos tiktai įvairiai vadinamos medžiagos: kreida, kalkakmenis, marmuras. Labai panašią sudėti turi ir vištų (greičiausiai ir kitų paukščių) kiaušinių lukštai. Visos šios medžiagos labai menkai tirpsta normaliame vandenyje ir todėl kalcio jonais vandenį praturtina taip pat labai menkai. Gana nemažai šių medžiagų galima ištirpinti gazuotame vandenyje, kadangi tarp gazuotame vandenyje esančio CO2 ir CaCO3 vyksta cheminė reakcija. Šios reakcijos metu gaminasi gerai tirpus kalcio hidrokarbonatas (Ca(HCO3)2. Tirpdamos vandenyje visos šios medžiagos šiek tiek pašarmina vandenį. Baigdamas pasakysiu tik tiek, kad visas tas ligas gydo ne koralų vanduo, o tikėjimas. Beje, tiek pat ligų gerai gydo titnago, gintaro, malachito ir kiti vandenys. Jeigu turite fatazijos ir Jums reikia pinigų, galite sugalvoti dar kokių nors stebuklingų vandenų. Naivuolių (nors teisingiau būtų sakyti kvailių) yra pakankamai ir jų skaičius tolydžio didėja (dėl tingėjimo mokintis gamtos mokslų). Tai tiek. Sėkmės.

  8. Sveiki, Gerb. Mokslininke. Laba įdomus straipsnis. Mane domina šarminis/ rūgštinis/sidabruotas vanduo. Jūsų straipsnyje radau daug mokslinės informacijos ir sarkastiškų epitetų, bet pasigedau racionalių išvadų. Jūs teigiat kad su “virduliu” apdorotas vanduo yra ‘bobučių pasakos’ ir tolesnėje eigoje viską pagrindžiat moksliškai, tai kaip iš tikrųjų yra? Ir nemaišykime marketinginių triukų kuriais vilioja klientus – man įdomiausia pats turinys.
    Ačiū už Jūsų nuomonę.

Leave a Reply to Juozas Jankauskas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Please insert the signs in the image: