Seniausias Lietuvoje yra Vilniaus vandentiekis. Nuo 1501 m. vanduo buvo imamas iš Vingrių šaltinių (dabartinė Vingrių gatvė), o nuo 1534 m. – ir iš Žiupronių (Misionierių) šaltinių. Mediniais vamzdžiais vanduo savaime tekėdavo iš aukštesnėje vietoje esančių šaltinių į miestą. 1864 m. mediniai vamzdžiai pradėti keisti metaliniais. Nuo 1914 m. vanduo buvo pradėtas imti iš giluminių gręžinių.

Buvo tam tikras laikotarpis, kai įvairiose pasaulio šalyse vanduo buvo tiekiamas švino vamzdžiais. Dar vėliau, populiariausi buvo ketaus ir plieno vamzdžiai.

Pastaraisiais metais geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų šalinimui vis dažniau ir dažniau naudojami plastikiniai  vamzdžiai. Šiuo metu chemijos pramonė sugeba pagaminti pakankamai patvarius ir ilgaamžius plastikinius vamzdžius. Plastikiniai vamzdžiai  yra pranašesni už metalinius (ir netgi nerūdijančio plieno) vamzdžius tais atvejais, kai jais tiekiamas agresyvus vanduo. Agresyvus vanduo metalinius vamzdžius tirpina ir vartotojams patiektame vandenyje geležies ir mangano koncentracijos ne tik kad viršija Lietuvos geriamojo vandens higienos normos HN 24: 2003 reikalavimus, bet būna gerokai didesnės negu neruoštame požeminiame vandenyje. Tokių pavyzdžių Lietuvoje yra pakankamai daug. Vandentiekos įmonių atstovai tokiais atvejais sako, kad kalti yra seni vamzdynai, kad juos reikia plauti. Tačiau išplovus tokius vamzdynus rūgštimis ir išdezinfekavus aktyvaus chloro junginiais, vartotojams patiekto vandens kokybė ne tik nepagerėja, bet pasidaro dar blogesnė negu buvo prieš plovimą. Kodėl taip yra? Atsakymas paprastas: po plovimo agresyvus vanduo lengviau prieina prie metalo ir jis tirpsta dar intensyviau negu tai vyko prieš plovimą. Pritaikius nūnai populiarią frazę galima būtų pasakyti taip: “vamzdžiai nekalti,kalta aplinka” (t.y. vanduo).Tad, kokia išeitis? Išeitys yra dvi: pirmoji – metalinius vamzdžius pakeisti plastikiniais (brangu), antroji – panaikinti (sumažinti) vandens agresyvumą prieš jam patenkant į plieninius vamzdynus. Yra keletas vandens agresyvumo mažinimo būdų. Tereikia išsirinkti geriausią.

Prieš gerus 15 metų mūsų rinkoje pasirodė nedidelio skersmens variniai vamzdžiai. Teko juos šiek tiek tyrinėti, kadangi dalis pirkėjų nuogąstavo, kad geriamajame vandenyje gali neleistinai išaugti vario jonų koncentracija. Varis priklauso sunkiųjų metalų grupei, kurie yra kenksmingi visiems organizmams. Geriamojo vandens higienos norma HN 24:2003 teigia, kad vario jonų koncentracija neturi viršyti 2 mg/L. Tyrimų metu varinės movos per naktį buvo išlaikytos uždaruose induose su vandentiekio vandeniu, chloruotu vandentiekio vandeniu, šiek tiek parūgštintu ir šiek tiek pašarmintu vandentiekio vandeniu. Sekančią dieną visuose mėginiuose buvo nustatytos vario jonų koncentracijos. Vario jonų koncentracijos padidėjimas buvo užfiksuotas visuose mėginiuose, tačiau nei viename iš jų vario jonų koncentracija nebuvo didesnė nei  2 mg/L. Vėliau pavyko surasti objektą, kuriame jau buvo sumontuoti variniai vamzdžiai. Anksti ryte, kol niekas dar nenaudojo vandens, vėl buvo paimti vandens mėginiai ir atlikta jų analizė; vario jonų koncentracija vandenyje buvo padidėjusi labai nežymiai ir neviršijo leistinos normos.