Jau buvo minėta, kad tiek gruntinio, tiek ir gilesnių sluoksnių požeminio vandens cheminė sudėtis priklauso nuo uolienų, su kuriomis kontaktuoja vanduo, sudėties. Jeigu vanduo kontaktuoja su granitų uolienomis (jos blogai tirpsta vandenyje), tai vanduo būna mažai mineralizuotas ir tuo pačiu labai minkštas. Toks vanduo yra daugelyje Šiaurės šalių, šiaurinėje Rusijos dalyje. Pavyzdžiui, Nevos upės vandens bendrasis kietumas yra tiktai 0,5 mekv/L. Beje, iš Nevos upės vandens ruošiamas geriamasis vanduo Sankt Peterburge. (buv. Leningradas). Continue reading
Monthly Archives: August 2012
Koks vanduo yra skanus, kokį vandenį gerti saugu ir sveika
Šie klausimai kyla daugeliui jaunesnių ir vyresnių žmonių. Ir nors sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, visgi, pabandykime į šiuos klausimus atsakyti.
Švarus, gerai išvalytas nuo įvairių priemaišų vanduo yra bespalvis, bekvapis ir beskonis. Pirmą kartą paragavęs distiliuoto ar kitokiu būdu demineralizuoto vandens, dažnas žmogus pasako, kad vanduo yra neskanus. Kitaip tariant beskonis vanduo yra pavadinamas neskaniu. Tam tikrą spalvą, skonį ar kvapą vandeniui suteikia jame esančios (ištirpusios) cheminės medžiagos. Daugelį žmonių išsireiškimas “cheminės medžiagos” labai gąsdina. Tuos žmones mes norime nuraminti, kadangi “necheminių” medžiagų iš viso nėra. Visa, kas mus supa, o taip pat ir mes patys esame sudaryti iš cheminių medžiagų.
Gamtinių vandenų formavimosi sąlygos, jų sudėtis ir savybės
Vanduo užima apie tris ketvirtadalius Žemės paviršiaus. Žemę supančiame apvalkale, kuris dar vadinamas hidrosfera, yra apie 1,4 milijardai kubinių kilometrų vandens. Deja, gėlo vandens, kurį daugiausiai naudojame, yra tik 35 mln. km3 ir tai sudaro vos 2,5 % bendro vandens kiekio (1 lentelė). Likęs vanduo yra sūrus. Be to, apie 70 % gėlo vandens sukoncentruota poliariniuose ir kalnų ledynuose. Taigi, tinkamo naudojimui vandens lieka ne tiek ir daug (apie 16 500 km3).