About Juozas Jankauskas

Tam, kad galimi būsimieji straipsnelių apie vandenį skaitytojai turėtų bent minimalų supratimą apie žmogų, kuris bando juos paprotinti arba apgauti, pateikiu apie save šiek tiek biografinių ir kitokių faktų. Gimiau 1943 m. Varėnos rajono Užuperkasės kaime. 1960 m. baigiau Valkininkų vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais pavyko įstoti į Vilniaus Valstybinį V. Kapsuko vardo universiteto (dabar VU) Chemijos fakultetą. Po 5,5 metų, t.y. 1965 m. sausį baigiau mokslus ir įgijau chemiko-analitiko specialybę. Po to teko metus tarnauti Tarybinėje Armijoje, po jos dveji metai prabėgo stažuotojo-tyrinėtojo pareigose gimtajame VU Chemijos fakultete, dar vėliau - 1968-1971 m.m. LTSR MA Chemijos ir cheminės technologijos instituto aspirantūroje. Per trejus aspirantūros metus pavyko parengti ir sėkmingai apginti chemijos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją analizinės chemijos srityje. Tai buvo treji man nepaprastai naudingi, kūrybingi ir sėkmingi metai. Už tai esu labai dėkingas darbo vadovui, simpatiškam žmogui ir vienam rimčiausių (o gal ir pačiam garsiausiam) Lietuvos chemikui-analitikui profesoriui Povilui Norkui. Nuo 1975 m. dirbu VISI (dabar VGTU) Chemijos katedros vyr. dėstytoju, nuo 1983 m. tos pačios katedros docentas. 1980-1982 m.m. teko prancūzų kalba dėstyti bendrąją ir analizinę chemiją Bumerdeso (Alžyras) lengvosios pramoės institute. Tiek biografinių faktų, o dabar apie visą kitą. Pirmiausiai apie teoriją ir praktiką. Daugelis žino, kad teorija be praktikos kurčia, o praktika be teorijos akla. O kas, visgi, yra svarbiau - teorija ar praktika? Jeigu sažiningai, tai nežinau. Šia prasme gyvenime man sekėsi. Jau po pirmojo kurso tuometis Bendrosios chemijos katedros vedėjas Rimgaudas Pajėda pasiūlė po paskaitų dirbti laborantu. Aš su džiaugsmu sutikau ir nei kiek dėl to nesigailiu. Koks buvo laboranto darbas? Ogi reikėjo paruošti laboratoriniams darbams visus reikalingus tirpalus ir darbo priemones, išbandyti tuos darbus ir galų gale prižiūrėti ir konsultuoti dirbančius Gamtos ir Medicinos fakultetų studentus. Teko susidurti ir su tokiais darbais, kurių teorijos ir pats dar nebuvau išklausęs. Tai buvo neįkainojama praktika, kuri vėliau labai pravertė. Beje, neseniai išgirdau gana smagų anekdotą apie teoriją ir praktiką. Pabandysiu atpasakoti. Kembridžo universitete ant laboratorijos durų pritvirtintoje lentelėje patalpintas toks tekstas: Praktika yra tada, kai viskas veikia, tačiau niekas nežino kodėl. Teorija yra tada, kai visi viską žino, tačiau niekas neveikia. Mūsų laboratorijoje šie du dalykai yra susieti - niekas neveikia ir niekas nežino kodėl. Na, pakaks. Pereikime prie vandens. Kas mums yra vanduo, ar pakaks jo išteklių tolydžio didėjantiems žmonijos poreikiams patenkinti, kaip keičiasi Žemėje esančio gamtinio vandens kokybė, kokį poveikį jai daro ūkinė žmonių veikla? Tai tik nedidelė dalis klausimų, kurie rūpi ne tik vandenį ruošiantiems ir tiekiantiems specialistams, bet ir jo vartotojams. Su šiais klausimais betarpiškai susidūriau, kai vandentvarkos specialistų rengimas iš tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) buvo perkeltas į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar VGTU) ir man (kaip jauniausiam Chemijos katedros dėstytojui) buvo švelniai tariant „pasiūlyta“ skaityti „Vandens chemijos“ teorinį kursą bei parengti atitinkamus laboratorinius darbus. Skaitomas kursas buvo naujas, todėl per vasaros atostogas reikėjo labai daug dirbti, studijuoti specialiąją literatūrą (daugiausiai rusų kalba). Tada, o ir vėliau gelbėjo Vilniaus universitete įgyta chemiko-analitiko specialybė ir ypač nemaža analitiko praktinio darbo įvairiose srityse (taip pat ir įvairių vandenų analizės) patirtis. Ypač daug neįkainojamų praktinių žinių buvo įgyta 1995–1997 m. tuometinės Statybos ir urbanistikos ministerijos užsakymu vykdant ūkiskaitinį mokslo darbą „Geležies ir mangano šalinimo iš požeminio vandens Lietuvos sąlygomis tyrimai ir atitinkamų normatyvinių dokumentų projekto rengimas“. Šį darbą vykdė jungtinė VGTU Vandentvarkos katedros ir Geologijos instituto Požeminio vandens skyriaus specialistų komanda. Mano užduotis buvo analitinis viso šio didžiulio darbo aprūpinimas. Pusiau gamybiniai (dabar juos vadina technologiniais arba pilotiniais) bandymai buvo atlikti Vilniaus Antavilių ir Kauno Petrašiūnų vandenvietėse. Džiugu, kad tuo metu mūsų parengtos bereagentės požeminio vandens kokybės gerinimo technologijos vėliau buvo įdiegtos ir puikiai šiuo metu veikia minėtose vandenvietėse. Pastaraisiais metais dažnai tenka važiuoti į įvairių Lietuvos rajonų vandenvietes atlikti žalio požeminio vandens analizę ir nustatyti jo kokybę. Šie duomenys reikalingi parenkant tinkamą geriamojo vandens ruošimo technologiją. Dažnai kelionės tikslas būna kiek kitoks - nustatyti nepatenkinamo vandens ruošimo įrenginių funkcionavimo priežastis. Teko bendradarbiauti ir su firmomis, kurios ruošia ir pilsto geriamąjį vandenį į butelius. Su vandentvarkos specializacijos bakalaurais ir magistrantais teko ne vieną kartą tirti, kaip veikia „Brita“, „Kenwood“ ir kiti mažiau garsių ir visiškai negirdėtų firmų buitiniai vandens filtrai (nauji ir pačio regeneruoti), tirti „sidabrinį“, „gyvą“ ir „negyvą“ bei „tirpsmo“ vandenį. Ketverius metus esu nuolat stebėjęs, kaip keičiasi nitratų koncentracijos Pagirių sodininkų bendrijoje esančiuose šachtiniuose šuliniuose, nustačiau sezoninius koncentracijų svyravimus, bandžiau iš vandens šalinti nitratus (beje, pakankamai sėkmingai). Esu ištyręs ir nustatęs cheminę įvairių daugiau ir mažiau „stebuklingų“ vandens kokybės „gerinimo“ (aktyvinimo) pakuočių sudėtį (medžiagų), įrodęs, kad Vokietijos „biznierių“ Lietuvoje bandyta platinti „energetiškai įkrauta“ ir ant vandentiekio vamzdžio pakabinta televizoriaus nuotolinio valdymo pulto dydžio dėžutė vandens kokybės visiškai nekeičia. Gal todėl, kad lietuviškas požeminis vanduo nesupranta vokiškų burtažodžių. Taigi, daugiau kaip 25 metus dirbdamas geriamojo vandens ruošimo srityje, sukaupiau nemažai teorinių ir praktinių žinių. Noriu bent dalimi šių žinių pasidalinti su jomis besidominčiais, juolab, kad bendraudamas su įvairiais žmonėmis, matau, kad jiems tokių žinių trūksta. Ir tada jie gali tapti ir tampa įvairaus plauko apgavikų ir „stebukladarių“ aukomis. Noriu padėti išsiaiškinti, kokį vandenį gerti sveika, kokį pasiimti į savaitgalio išvyką į gamtą, koks vanduo – gazuotas ar negazuotas yra geresnis, sveikesnis, kaip paprastais ir visiems prieinamais būdais pagerinti prastos kokybės požeminį vandenį, verta ar neverta gamintis tirpsmo vandenį ir t.t. ir pan.