Mineraliniai vandenys

Internete ieškodamas medžiagos apie mineralinius vandenis, suradau, mano požiūriu,  labai įdomų žymių Lietuvos hidrogeologų prof. Algirdo Klimo ir Zenono Šontos straipsnį “Lietuviškas ir importinis pilstomas mineralinis vanduo”. Jis atspausdintas Lietuvos geologų sąjungos (LGS) žurnale “Geologijos akiračiai” (2013 m. Nr.1).  Beje, tiems, kas domisi vandeniu siūlau internete susirasti šį žurnalą. Žurnalo adresas yra toks: http://www.lgeos.lt/GA/

Pagal mineralinių medžiagų kiekį mineraliniai vandenys yra skirstomi į 5 grupes:

1. Silpnos mineralizacijos (iki 2 g/L).

2. Mažos mineralizacijos (2-5 g/L).

3. Vidutinės mineralizacijos (5-15 g/L).

4. Didelės mineralizacjos (15-35 g/L).

5. Sūrymai (daugiau negu 35 g/L).

1-3 grupių vandenys priklauso geriamųjų vandenų grupei.

4 grupės vandenų osmosinis slėgis yra 2-3 kartus didesnis už žmogaus audinių osmosinį slėgį, todėl šios grupės vandenys naudojami balneologiniais tikslais. Maudantis tokiame vandenyje, jis „atima“ vandenį iš audinių  ir vyksta vandens šalinimas iš organizmo (dehidratacija).

5 grupės vandenys dažniausiai skiedžiami gėlu arba mažos mineralizacijos vandeniu. Taip gaminami natūralūs mineralizuoti vandenys.

Mineralinių vandenų sudėtis ir jų savybės

Vertinti fiziologinį ir gydomąjį mineralinių vandenų veikimą yra labai sudėtinga. Netgi šios srities specialistų nuomonių spektras yra labai platus. Ir tame nėra nieko nuostabaus, kadangi kiekvieno žmogaus organizmas yra skirtingas; skiriasi žmonių ūgiai ir svoriai, jų mitybos įpročiai.  Su maistu ir vandeniu (gėlu ir mineraliniu) žmogus gauna organizmui reikalingų mineralinių medžiagų. Vieni maisto produktai turi daugiau kalcio ir magnio jonų, kiti – natrio ir kalio jonų. O kiek ir kokių jonų reikia žmogaus organizmui? Į šį klausimą jau ne vieną šimtmetį atsakymo ieško įvairių pasaulio šalių higienistai. O vieningos nuomonės iki šiol nėra. Ir nieko čia keisto.

1 lentelėje pateiktos svarbiausių mineralinių medžiagų (jonų) rekomenduojamos paros normos suaugusiam žmogui (tiktai nereikia šių skaičių laikyti absoliučiai teisingais ir negalinčiais kisti).

1 lentelė. Svarbiausių mineralinių medžiagų rekomenduojamos paros normos suaugusiam žmogui

Mineralinė medžiaga	Rekomenduojama mineralinės medžiagos paros norma suaugusiam žmogui
Kalcio jonai (Ca2+)	800
Magnio jonai (Mg2+)	375
Kalio jonai (K+)	2000
Natrio jonai (Na+)	–
Chloridų jonai (Cl–)	800
Sulfatų jonai (SO42–)	–
Fluoridų jonai (F–)	3,5

 

Dėmesio! Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai praneša, kad Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nustatė naujas gaires dėl natrio ir kalio suvartojimo: suaugusieji turėtų suvartoti mažiau kaip 2000 mg natrio (arba mažiau nei 5 g druskos, t.y. NaCl) ir ne mažiau kaip 3510 mg kalio per dieną.

Žmonėms, suvartojantiems daugiau natrio ir mažiau kalio nei rekomenduojama, atsiranda didesnė rizika, kad padidės kraujo spaudimas, o tai didina širdies ligų ir insulto riziką. Pasaulio sveikatos organizacija akcentuoja, kad dauguma žmonių suvartoja per daug natrio ir per mažai kalio.

Natrio natūraliai yra daugelyje maisto produktų, pvz., piene ir grietinėlėje (apie 50 mg natrio 100 g produkto), kiaušiniuose (apie 80 mg/100 g). Natrio gerokai daugiau yra perdirbtuose produktuose, pavyzdžiui, duonoje (apie 250 mg/100 g), mėsos gaminiuose (kai kuriuose – net per 1500 mg/100 g), užkandžiuose (spragintuose kukurūzuose – apie 1500 mg/100 g), padažuose (sojų padaže – apie 7000 mg/100 g), sultinyje arba sultinio kubeliuose (apie 20 000 mg/100 g).

Daug kalio yra pupelėse ir žirniuose (apie 1300 mg kalio/100 g produkto), riešutuose (apie 600 mg/100 g), kai kuriose daržovėse, pavyzdžiui, špinatuose, kopūstuose ir petražolėse (apie 550 mg/100 g), vaisiuose – bananuose, papajose (apie 300 mg/100 g). Maisto produktų perdirbimas sumažina kalio kiekį daugelyje maisto produktų.

Šios natrio ir kalio gairės, nurodytos maisto produktuose, yra labai svarbios visuomenės sveikatos ir kitiems specialistams, dirbantiems neužkrečiamų ligų (pvz., širdies ligų, insulto, diabeto, onkologinių, kvėpavimo takų ligų) srityje.

Siekiant visuomenėje sumažinti natrio ir padidinti kalio suvartojimą, taip pat sumažinti padidėjusio kraujo spaudimo, širdies ligų ir insulto riziką, naudojamos tokios priemonės kaip maisto produktų ženklinimas (nurodant druskos kiekį), vartotojų švietimas, nacionalinių mitybos rekomendacijų parengimas bei bendradarbiavimas su maisto produktų gamintojais, siekiant sumažinti druskos kiekį perdirbtuose maisto produktuose.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto direktorius Gediminas Pridotkas atkreipia dėmesį: „Lietuvoje, kaip ir daugumoje kitų Europos šalių, druskos suvartojama per daug. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas ištyrė, kiek druskos yra dažniausiai vartojamuose perdirbtuose maisto produktuose. Remdamiesi tyrimų rezultatais, galime teigti, kad perdirbti maisto produktai turi gana daug druskos. Pavyzdžiui, lietuviškoje juodoje duonoje yra apie 1,1 proc. druskos, ir tai atitiktų 440 mg natrio/100 g produkto, o virtoje dešroje – 2,1 proc. druskos, ir tai atitiktų 840 mg nat­rio/100 g produkto. Mes valgome ne tik per daug, bet ir per sūriai“.

Parengta pagal dienraščio “Respublika” priedą “Būkime sveiki”.

 

Taigi, nustatydami vienokio ar kitokio gėlo ar mineralinio vandens vertę, jame esančių mineralinių medžiagų koncentracijas turime sulyginti su 1 lentelėje pateiktais skaičiais.   Kadangi vanduo ir yra tiktai vanduo. Svarbiausia yra tai, kiek ir kokių mineralinių medžiagų mes gauname gerdami vienokį ar kitokį vandenį.

O kaip atskirti „mineralinį vandenį“ nuo „geriamojo vandens“? Ar yra tarp jų koks  nors esminis skirtumas? Formalus skirtumas lyg ir yra, kadangi jų kokybę reglamentuoja skirtingos higienos normos: geriamąjį vandenį reglamentuoja higienos norma HN 24: 2003, o mineralinį ir šaltinio vandenį – higienos norma HN 28: 2003. Yra ir dar vienas, mano nuomone, svarbus skirtumas: ruošiant mineralinį vandenį negalima vartoti jokių cheminių medžiagų, išskyrus ozoną. Kiti nedideli skirtumai susiję su kai kurių vandenyje esančių medžiagų ribinėmis vertėmis (geležis, manganas, nitritai ir kt.).

Taigi, manau, kad nustatant vieno ar kito „geriamojo“, „mineralinio“ ar „mineralizuoto“ vandens vertę, reikia žiūrėti į svarbiausių žmogaus organizmui mineralinių medžiagų, t.y. kalcio, magnio, kalio ir natrio jonų koncentracijas vandenyje.

Taip jau atsitiko, kad neseniai į rankas atsitiktinai pakliuvo „Perrier“ buteliukas. Sužinojęs kiek jis kainuoja, nusprendžiau su juo susipažinti artimiau. Tikiuosi, kad vėliau į rankas paklius ir kiti mineraliniai vandenys. Tuomet su jais taip pat susipažinsime artimiau.

 Sekantys bus “Neptūnas” ir “žalia giria Premium”. Šiuo metu renku informaciją apie šiuos vandenis ir atlieku jų cheminę analizę. Iki greito susimatymo.

1. Natūralus mineralinis   gazuotas šaltinio vanduo „Perrier“(Prancūzija) 

Pirmiausiai noriu pateikti šiek tiek informacijos apie šį vandenį. Šią informacija radau internete. Sprendžiant iš šios informacijos turinio, tai yra reklaminė medžiaga. Vadinasi, kiekvieną žemiau pateiktą teiginį reikia vertinti atsargiai. Taigi, skaitom:

 

PERRIER gazuotas stikle

PERRIER gazuotas stikle | MV.lt

www.mv.lt › … › Mineralinis vanduo – „Google“ kopija

 

 

“Perrier” natūralaus mineralinio vandens šaltinis yra Vergezėje netoli Nimes miesto Prancūzijos pietuose. Šis šaltinis pradėjo formuotis daugiau kaip prieš 100 milijonų metų ir gerai žinomas nuo seniausių laikų. “Perrier” šaltinis buvo tik 200 m nuo Via Diminitia, romėnų pastatyto kelio, jungusio Ispaniją ir Italiją. Manoma, kad būtent čia keliautojai numalšindavo troškulį. Šaltinyje rastos monetos su Cezario atvaizdu įrodo, kad “Perrier” vanduo jau buvo populiarus ir mėgstamas Cezario laikais. 1863 m. Napoleonas III išleido įsaką, pripažindamas šio šaltinio, tuomet vadinto “Les Bouillens”, eksploataciją. Ypač šis vanduo pradėjo garsėti nuo 1898 m., kai šaltinį nusipirko Louis Perrier, medicinos mokslų daktaras. “Perrier” prekinį ženklą 1903 m. užregistravo anglas Johnas Harmsworthas. Jis, apibūdindamas “Perrier”, ir ištarė frazę: “mineralinių vandenų šampanas”. Šis posakis prigijo ir dar šiandien daugelis būtent taip apibūdina “Perrier”.
Nuo 1992 metų “Perrier” šaltinis priklauso gausiai “Perrier Vittel group Nestle” vandenų šeimai, pirmaujančiai pasaulyje pagal mineralinio vandens gamybą. “Perrier Vittel group Nestle” valdo 75 vandens gamybos vietas visame pasaulyje ir platina 73 skirtingų pavadinimų produktus 140-yje pasaulio šalių. Bendra gamybos apimtis per metus siekia 12 milijardų litrų. Sukaupta kompanijos patirtis garantuoja nepriekaištingą produkcijos kokybę bet kurioje gamybos vietoje.
“Perrier” – gazuotas mineralinis vanduo nr. 1 pasaulyje (2000 m. duomenys). Per metus pagaminama apie 750 mln. butelių. Šis vanduo turi vieną griežčiausių pasaulyje kokybės kontrolės sistemų. Apskaičiuota, kad nuo “Perrier” butelio gamybos iki produkcijos išvežimo iš gamyklos kiekvienas “Perrier” butelis patikrinamas vidutiniškai 300 kartų.
“Perrier” mineralinis vanduo susidaro natūraliai susiliejus trijų rūšių požeminiam vandeniui smėlio ir žvirgždo sluoksniuose, esančiuose po storu molio sluoksniu. Būtent tai suteikia “Perrier” vandeniui savitą mineralų sudėtį ir švelnų skonį. “Perrier” yra pačios gamtos gėrimas su unikaliais burbuliukais, kurie pralinksmina ir jaudina kiekvieno gurkšnio metu. Nepakartojamai maloniam ir natūraliam “Perrier” skoniui įtakos turi keli veiksniai: stiprūs burbuliukai ir labai mažas hidrokarbonatų ir natrio kiekis.
“Perrier” unikalus ir tuo, kad yra prisotintas natūralios šaltinio angliarūgštės. Dujos, susikaupusios prieš 100 mln. metų po ugnikalnio išsiveržimo, išsilaisvina ir kyla per kalkakmenio poras ir vulkaninį mergelį. Tai suteikia “Perrier” gyvybės ir skatina susidaryti natūralius burbuliukus.
“Perrier” vanduo turi gaivinamųjų ir virškinimą skatinančių savybių. Jis taip pat puikiai tinka įvairiems kokteiliams. Mėgėjai į stiklinę šalto “Perrier” deda skiltelę citrinos.
“Perrier” bendra mineralizacija: 478 mg/l:
Kalcis – 147,3, Magnis – 3,4, Natris – 9,0, Kalis – 0,4, Bikarbonatai – 390,0, Sulfatai – 33,0, Chloridai – 21,5.

 

Trumpas komentaras: perskaitęs šią informaciją aš supratau, kad tai yra Prancūzijos pietuose čiurlenančio šaltinio vanduo. O tai, kad jis iš žemės pasirodo netoli senovinio kelio, jungiančio Ispaniją su Italija yra, be abejo, didelis jo privalumas. Ypatingai svarbus šio šaltinio vandens kokybei yra tas faktas, kad čia troškulį numalšino ne tik pats Cezaris, bet, greičiausiai, ir jo žirgas. Kitas labai svarbus momentas yra kokybės kontrolės sistema. Manę, kaip chemiką-analitiką, ši kontrolės sistema tiesiog sugniuždė. Tai kokios prastos kokybės turi būti šaltinio vanduo ir buteliai, jeigu juos reikia 300 kartų tikrinti. Gal dėl tokio didelio tikrinimų skaičiaus šis vanduo ir yra toks brangus? Įdomu, kaip reikia suprasti tokį išsireiškimą „ “Perrier” yra pačios gamtos gėrimas su unikaliais burbuliukais, kurie pralinksmina ir jaudina kiekvieno gurkšnio metu“. Kas yra tie unikalūs burbuliukai, kurie vienu metu ir linksmina ir jaudina“. Šiaip jau, rimtuose chemijos traktatuose niekur neradau užuominų apie tai, kad CO₂ burbuliukai jaudintų ar linksmintų. Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną teiginį: „Nepakartojamai maloniam ir natūraliam “Perrier” skoniui įtakos turi keli veiksniai: stiprūs burbuliukai ir labai mažas hidrokarbonatų ir natrio kiekis“. Dėl stiprių angliarūgštės burbuliukų ir mažo natrio jonų kiekio nesiginčysiu: burbuliukų daug, o natrio jonų mažai.  Blogiau yra su hidrokarbonatais; jų koncentracija yra pati didžiausia, net 390 mg/L. Matomai straipsnelio autorius nežino, kad bikarbonatai ir hidrokarbonatai yra tie patys HCO₃^– jonai.

 

 

http://paradisemag.lt/maisto-gurmanai/musu-vasarai-perrier/

 

Straipsnį parengė: Akvilė

Vasarą, kai termometro rodyklė nenusileidžia žemiau 20-ties laipsnių temperatūros (žinoma, šilumos), geriausiu mūsų draugu tampa mineralinis vanduo. Juk sakoma, kad būtent šis gėrimas yra pats geriausias ir patikimiausias pasirinkimas karštomis dienomis, kai troškulys kamuoja kone kiekvieną žemės gyventoją. Kad pokalbis apie vandenį ir jo naudingumą nebūtų nuobodus, pamokslaujantis ir jau daug kartų girdėtas, kalbėsime tik apie vieną, itin patrauklų mineralinio vandens brendą „Perrier“.

        „Perrier“ – tai prancūzų pasididžiavimas, išgaunamas iš mineralinio vandens šaltinio, esančio Vergezėje. Šiandien „Perrier“ galima įsigyti visoje Europoje. Pasaulis tiesiog yra išprotėjęs dėl šio mineralinio gėrimo ir jau senokai „Perrier“ yra iškilmingai vadinamas „mineralinio vandens šampanu“.  Žalio stiklo lašo formos buteliukus dažnai galime atrasti ne tik moterų, bet ir vyrų rankinėse. Jis pateikiamas įvairiausių dydžių taroje, todėl tinka tiek kasdieniams pasivaikščiojimams, tiek kelionių metu. Mineralinis vanduo yra natūraliai gazuotas. Dėl šios priežasties buteliuose pateikiamas gėrimas išsaugo tokį patį karbonizacijos lygmenį, koks jis yra išgaunamas iš mineralų šaltinio.

       „Perrier“ turi penkis skirtingus mineralinio vandens skonius: paprastąjį (neturintį jokių priedų), citrininį, laimo skonio, citrinos ir laimo mikso bei greipfruto. Citrina ir laimu paskanintas mineralinis vanduo buvo atrastas ir parduodamas anksčiausiai. Kiti gėrimai buvo pateikti tik prabėgus keletai metų. Taip pat nuo 2002-ųjų metų Prancūzijoje buvo pristatyti išskirtiniai mineralinio vandens skoniai: imbiero-vyšnių, pipirmėtės, apelsinų-nefeliumo, aviečių ir imbiero-citrinų. Jie pateikiami ne tradicinėje žalioje „Perrier“ taroje, o spalvotuose buteliuose , kurie vadinami „Perrier Fluo“.

       Lietuvoje dažniausiai galime atrasti dvi pagrindines „Perrier“ rūšis – klasikinę ir citrinos skonio. Tad tie, kurie dar nėra išbandę šio mineralinio vandens – bėkite į parduotuvę ir paragaukite prancūziškų burbuliukų. Tuomet Jūs galėsite spręsti, ar visa „Perrier“ karalystė yra išpūstas reklamos burbulas, ar tobulai gaivinantis atradimas! 🙂

 

Trumpas komentaras: ginčytis dėl to, kad mineralinis vanduo „Perrier“ yra populiarus ir brangus neverta. Yra taip, kaip yra. Daug svarbesnis klausimas yra toks: „ar visa „Perrier“ karalystė yra išpūstas reklamos burbulas, ar tobulai gaivinantis atradimas! :)“

 

Tad pabandykime kartu atsakyti į paskutinį klausimą. Nutariau, kad lengviausiai atsakyti į šį klausima bus tada, kai mes galėsime „Perrier“ vandenį palyginti su kokiu nors kitu vandeniu. Palyginimui paėmiau vandens mėginį Antakalnyje (Vilnius) iš čiaupo.

 

Duomenys nuo 0,33 L talpos žalio stiklo buteliuko etiketės:

Gazuotas natūralus mineralinis šaltinio vanduo iš Prancūzijos

pH ……………………….5,5

Bendroji mineralizacija (BM) ……….479 mg/L

Kalcis …………..155 mg/L

Magnis ……………6,8 mg/L

Natris ………………11,8 mg/L

Hidrokarbonatai ………445 mg/L

Sulfatai ……………..46,1 mg/L

Chloridai ……………..25 mg/L

 

P.S. panaršęs internete, radau ir daugiau duomenų. Jie, be abejo, kažkiek skiriasi nuo čia pateiktų, tačiau neesminiai.

Atlikau silpnai gazuoto šaltinio vandens „Perrier“ ir Antavilių vandens ruošimo įrenginiuose paruošto vandens (mėginys paimtas Antakalnyje) cheminę analizę. Šių analizių rezultatai pateikti lentelėje.

 

Vandens kokybės rodiklis, jo vienetai	Nustatyta vandens kokybės rodiklio vertė		Lietuvos geriamojo vandens higienos normos HN 24:2003 reikalavimai
	Šaltinio vanduo „Perier“	Vilniaus Antavilių vandens ruošimo įrenginiuose paruoštas vanduo (mėginys paimtas iš čiaupo Antakalnyje)
pH, pH vienetai	5,50	7,61	6,5 ÷ 9,5
Savitasis elektros laidis, µS/cm	776	502	≤ 2500
Bendroji mineralizacija, mg/L	658	423	≤ 1250
Geležis, mg/L	0,015	0,027	≤ 0,2
Amonis, mg/L	0,009	0,012	≤ 0,5
Nitritai, mg/l	0,038	0,008	≤ 0,5
Nitratai, mg/l	14*	1,4	≤ 50*
Manganas, mg/L	0,020	0,019	≤ 0,05
Permanganato skaičius, mg O2/L	0,5	0,6	≤ 5,0
Bendrasis kietumas, mekv/L	8,3	5,0	Nenormuojamas
Hidrokarbonatinis šarmingumas, mekv/L	7,1	4,5	Nenormuojamas
Hidrokarbonatai, mg/L	433	274	Nenormuojami

^*Kūdikių maistui ruošti naudojamame vandenyje nitratų koncentracija neturi būti didesnė kaip 10 mg/L.

 

Trumpas komentaras

 

a) Šaltinio vanduo „Perier“: tai yra ne gilaus gręžinio, o laisvai čiurlenančio šaltinio vanduo.  To neslepia ir šio vandens gamintojai. Priešingai, šį faktą jie pateikia kaip didžiulį šio vandens privalumą. Kad vanduo yra gazuotas rodo po buteliuko atidarymo iš jo besiskiriantys burbuliukai, o taip pat pakankamai žema pH vertė (5,5). Tikroji pH vertė yra, be abejo, gerokai mažesnė, tačiau nustatyti ją yra sunku, kadangi skiriantis CO₂, pH auga. Po slėgiu pritirpinus vandenyje CO₂, vanduo yra  užkonservuojamas ir negenda (nevyksta biologiniai procesai). Taigi, tokio vandens galiojimo laikas galėtų būti kad ir 10-15, o gal ir 100 metų.

Šaltinių vandenyje dažniausiai yra ištirpusio deguonies. Jo yra ir šio šaltinio vandenyje, kadangi jame praktiškai nėra reduktorių (geležies, amonio, mangano ir nitritų), tačiau yra oksidatorių (nitratų). Dėl suprantamų priežasčių apie nitratus niekur neužsimenama.

Šio vandens mineralinę sudėtį galima apibūdinti taip: tai yra vidutinės mineralizacijos, kietokas kalcio-natrio-magnio hidrokarbonatinis-sulfatinis-chloridinis vanduo. Lyginant šio vandens kokybės rodiklius su Lietuvos geriamojo vandens higienos norma HN 24:2003 galima pasakyti, kad jį gali vartoti suaugę žmonės, tačiau kūdikiams jo geriau neduoti (didoka nitratų koncentracija). Beje, buteliuko etiketėje pateikta bendrosios mineralizacijos (BM) vertė yra neteisinga. Kodėl taip yra, nežinau.

b) Antavilių vanduo iš čiaupo: tai yra vidutinės mineralizacijos ir vidutinio kietumo kalcio-magnio hidrokarbonatinis vanduo. Visi jo kokybės rodikliai tenkina higienos normos reikalavimus. Atspėkite,  kurį vandenį aš rinkčiausi?

 

P.S. dabar patys matote, kokia galinga jėga yra reklama. Ir kiek pasaulyje yra snobų. Skanaus.